Apie narkomaniją, darboholizmą, kavomaniją ir kitas priklausomybes
Gydytoja psichiatrė Vilma Pukelevičienė savo darbo stažą pradėjo skaičiuoti trečia dešimtimi. "Na ir kas, - dažnas skaitytojas truktels pečiais, - yra žymiai ilgiau dirbančių medikų". Tačiau šios gydytojos pacientai šiek tiek išskirtiniai. Vilma Pukelevičienė dirba Kauno priklausomybių ligų centre, tad jos pacientai visi be išimties turi priklausomybę nuo kokios nors medžiagos ar veiksmo. Populiariai kalbant - girtuokliai, narkomanai, rūkoriai, taip pat tie, kurie nebegali ištverti be azartinių lošimų ar interneto, kitokių pagundų. Be to, ji dar ir poliklinikos administratorė. Tradiciškai pokalbį pradedame nuo darbo.
- Jūs medikė praktikė. Kiekvieną dieną konsultuojate žmones, vienokiu ar kitokiu būdu nusiritusius pakalnėn - per savo žalingą įprotį ar pomėgį nebegalinčius normaliai gyventi, dirbti, bendrauti. Ar gyvenimo tempas turi įtakos, kad padaugėjo žmonių turinčių vienokią ar kitokią priklausomybę? Ar tiesiog mes daugiau turime informacijos ir todėl atrodo, kad tokių ligonių daugiau?
- Priklausomybių buvo ir anksčiau. Juk lengvai buvo prieinamas tabakas, alkoholis. Tik supratimas apie tas grėsmes buvo kitoks: alkoholikus veždavo gydyti, o rūkoriai galėjo rūkyti kiek tik nori - niekas tai nelaikė priklausomybe. Ar kada nors teko girdėti, kad būtų užregistruota priklausomybė nuo tabako? Ne, nes tai lyg ir nekliudė aplinkiniams. Buvo ir pogrindinių lošimo namų, kuriuose žmonės pralošdavo viską, ką turėjo: namus, pinigus, mašinas, galų gale žmonas ir vaikus. Bet tai buvo nelegalu, taigi ir mastas buvo žymiai mažesnis. Dabar daug kas tapo legalu, lengvai prieinama.
Kita vertus, dabar žmonės turi daugiau informacijos. Štai buvom paskelbę akciją, kad nemokamai konsultuojame žmones, norinčius mesti rūkyti. Tai užplūdo toks didžiulis srautas nusprendusiųjų atsikratyti šios priklausomybės, kad net pritrūkom specialistų.
Detalesnės informacijos gauname ir mes, gydytojai: čia ateinantys pacientai jau sugeba įvardinti savo problemas, žino ir pasako simptomus, tad lengviau rasti būdų, kaip jiems padėti.
- Be tų tradicinių priklausomybių nuo alkoholio, rūkalų, narkotikų, atsirado naujesnės kartos malonumų, kurie įtraukia - žmonės tampa priklausomi nuo azartinių lošimų ar net nuo interneto, kuris pradžioje atrodė visai nekaltas užsiėmimas...
- Taip. Visi pamename - kai tik atsirado kompiuteriai, kaip džiaugėsi tėvai: vaikas sėdi prie kompiuterio, niekur neis, su blogais draugais nesusidės, narkotikų nepradės vartoti ar girtuokliauti. O pasirodo - kompiuteris nėra nekaltas užsiėmimas. Pastaruoju metu vis daugiau tėvelių, kurių vaikai priklausomi nuo kompiuterio, kreipiasi į mus. Neseniai atėjo pas mane septyniolikmečio mama pasitarti, ką daryti. Kompiuteris atimtas, atimtos visos prieigos, telefonai atjungti - bet dabar sūnus nevalgo, nesiprausia, niekur neina, nebendrauja. Tėvai nebežino, ką daryti, kaip pagelbėti sūnui.
Šitą priklausomybę turi daugiausia jaunimas nuo 16 metų ir dėl pagalbos į mus dažniausiai kreipiasi tėvai. Jie ir prikalbina savo atžalas ateiti į šį centrą.
Su azartiniais lošimais yra kiek kitaip. Į juos įklimpsta vyresni žmonės - 25-30 metų. Šitie apsilanko pas mus patys: jie jau puikiai suvokia tapę priklausomi. Turiu tokį pacientą, gyvenantį Airijoje, kuris supranta, kad jau yra priklausomas nuo azartinių žaidimų.
Prieš porą mėnesių kreipėsi moteris, kuri nori atsivesti savo vyrą, nes jis yra priklausomas nuo... kavos. Per dieną jis išgeria ne mažiau nei 20 puodelių. Be kavos vyriškis nebesugeba nei bendrauti, nei darbo dirbti. Jei negauna jos, gali viską išdaužyti, ištrankyti, tampa įtūžęs ant viso pasaulio. Nebegali valgyti, nes sutrikęs virškinimas ir nors medikai paskyrė vaistus, kadangi atrado skrandžio opą, jis vis tiek vartoja kavą ir nejaučia jokio pagerėjimo. Kenčia žmona ir vaikai, bet jis nenori atvykti pas mus gydytis. Taigi kaip padėti tokiam žmogui? O tokių gėrikų, ko gero, yra ir daugiau. Jei paskelbtume akciją - nemokamai pakonsultuoti, žiūrėkit, kiek susirinktų! Tai būtų nauja (nors iš tikrųjų - nenauja) priklausomybė...
- Tai gal sovietmečio tvarka buvo geresnė? Kai, tarkim, alkoholikai buvo vežami gydyti priverstinai? Gal esame per daug demokratiški?
- Manau, kad prievarta bet kokiu atveju - blogai. Anksčiau būdavo taip: paguldo alkoholiką į ligoninę, detoksikuoja - išvalo organizmą, pastiprina. Gauna toks pacientas krūvą medikamentų ir išleidžiamas toliau gerti. Apie pasveikimą nebūdavo nė kalbos.
Dabar žmogus gydomas ir tam reikalinga motyvacija - ligonis turi suvokti, kad tai, ką jis daro, yra blogai ne tik aplinkiniams, bet jam pačiam, reikia jo noro ir pasiryžimo pasveikti, keistis.
Kita vertus, pirmo postūmio ar tiesiog tam tikros prievartos tam, kas yra priklausomas, reikia ir dabar, ypač paaugliams. Juos beveik visada tenka paimti už rankos ir atvesti. Tuomet tokiam sakai: "Tai, ką tu darei iki šiol, tu visada galėsi pakartoti, bet tu pabandyk va tai. Pamatysi, kaip bus. Pabandyk išgirsti, ką aš tau sakau". Daugelis priima tą iššūkį. Ir kai prablaivėja, tai ima po truputį mąstyti ir jau galima su jais kalbėtis toliau.
- Ar daug grįžta vėl pradėję vartoti narkotikus, alkoholį ir pan.?
- Sunku pasakyti. Jei žmogus supranta, kad reikia keisti savo gyvenimą ir būna tam pasiryžęs, be to, jei praeina visą gydymosi kursą - visas pakopas, tai tikriausiai jis nebegrįš prie buvusių įpročių. Bėda ta, kad dalis pacientų pusiaukelėje patiki, kad jau susidorojo su problema, nutraukia gydymą ir išeina. Tokie vėliau ar anksčiau grįžta. Kita vertus, gydymas ilgas (ir detoksikacijos kursas, ir Minesotos programa ir "12 žingsnių"), todėl ne kiekvienas gali suderinti. Juk dažnas dirba ar mokosi. Beveik visi siekia, kad jų problemų nesužinotų pašaliniai, nes mūsų visuomenė dar normaliai nepriima tokių pacientų. Tačiau po truputį situacija keičiasi. Jau atsiranda vienas kitas darbdavys, kuris atveža savo darbuotoją gydytis. Sako - "Padėkit jam, jis geras darbuotojas, bet nepajėgia sustoti".
Turėjau vieną pacientą, kuris praėjo visas gydymo programas, kokios tik buvo. Jį apėmė baimė, kaip dabar įsidarbinant reikės pasakyti, kad jis buvo alkoholikas. "Bet, - sakau jam, - tai jau praeitis, tu šiuo metu neturi jokių problemų". Ir ką gi - vyras puikiai susitvarko su darbu, užima vadovaujančias pareigas.
Nors pastaruoju metu priskaičiuojame nemažai priklausomybių ir net yra įkurtas Narkotikų kontrolės departamentas, dažniausiai pasitaikanti priklausomybė - nuo alkoholio. Todėl, kad alkoholis legalus ir lengvai prieinamas.
- Ar galima įvardinti tokių priklausomybių priežastis? Dėl ko žmogus ima vartoti narkotikus, gerti ir pan.?
- Pagrindinė priežastis, tinkanti absoliučiai visiems - tai emocinis nepasitenkinimas. Kai kuriems, kurie geria, tikrai neskanu, bet geria dėl poveikio. Išgėrę užsimiršta, pralinksmėtja, tampa drąsesni. Tai daro tie, kurie nėra tikri dėl rytojaus, nepasitiki savo jėgomis, jaučiasi nesaugūs, puolę į neviltį. Jie vartoja alkoholį tam, kad nejaustų diskomforto. Jie tai ir gauna. Juk niekas nepaneigs, kad alkoholis mus veikia atpalaiduojamai Bet paskui ateina dar didesnis nusivylimas, kai pajunta, kad nebegali sustoti.
Štai turiu vieną pacientę, kuri geria jau seniai. Ir ne todėl, kad trūktų pinigų, kad vyras ar vaikai būtų blogi. Ji sako, kad ji jaučia nepasitenkinimą, nes negali dirbti mėgstamo darbo, negali atsipalaiduoti. Ir jaučiasi blogai, kad negali gerti. Nebijo prasigerti, o bijo pasakyti draugams, kad ji negeria. Šiuo atveju jau ima reikštis depresija ir teks koreguoti gydymą.
Ateina ir daug jaunų vyrų, kurie nebijo prisipažinti, kad žiūrėdami kino filmus verkia, kad juos jaudina tarsi visai ne vyriški dalykai. O prisipažinti draugams negali, nes dar labai gajūs stereotipai: vyras turi išlaikyti šeimą, vyras turi būti stiprus, protingas ir pan. O juk jie ne visada tą gali...
- Moterų alkoholikių daugėja?
- Trečdalis besikreipiančiųjų - moterys. Jų buvo visais laikais. Tik vyrai visada gėrė atvirai, o moterys ir anksčiau, ir dabar tai daro pasislėpusios. Moteris gydyti visada sunkiau: jos greičiau prasigeria, nes alkoholis veikia daug sripriau, jos greičiau degraduoja.
Paprastai, kai vienas šeimos narys gydosi, konsultuojame ir kitus šeimos narius. Nes be jų pagalbos sunku. Šiuo atveju aplinka labai svarbu. Juk jei atsidūrei tarp dvokiančių, tai ir pats imsi dvokti - niekaip neišeis kvepėti.
Svarbiausia - noras atsikratyti trukdančių normaliai gyventi įpročių. Štai vieni tėvai, turėdami narkomanę dukrą, pakeitė net 5 mokyklas, kad tik apsaugotų ją nuo pagundų ir draugų, tačiau nieko iš to neišėjo, kol mergina pati nesuvokė, kad laikas sustoti, laikas keisti viską iš esmės, kad gyvenime yra daug įdomių dalykų, kurių nebepastebi per kvaišalus.
- Ko gero, į visokiausias priklausomybes dažniausiai įklimpsta jaunimas? Kaip jie prasimano pinigų?
- Mūsų centre konsultuojame jaunuolius nuo 14 metų. Bet yra tekę konsultuoti ir nukreipti gydytis ir 8 metų vaiką. Jo tėvai alkoholikai, jis pats augo vaikų namuose. O neseniai kreipėsi mama dėl savo vienuolikmečio sūnaus, su kuriuo ji nebesugeba susišnekėti ir nebepajėgia išmokėti baudų už jo padarytą žalą ir nuostolius. Berniukas paaiškino, jog jis stovi prie "Akropolio" prekybos centro, nusižiūri maždaug savo ūgio bendraamžius - dažniausiai mergaites - ir atiminėja iš jų mobiliuosius telefonus, pinigus, kitus daiktus. Po to atseit perka gaiviuosius gėrimus, o tuo tarpu užantyje būna paslėpęs alkoholio butelį. Jis mažo ūgio, visai nepanašus į vagiliaujantį vaiką, taigi niekam nesukelia įtarimų.
Na o narkomanai ne kartą yra pasakoję, kaip ir kokiu būdu galima ištraukti iš automobilio benziną, kaip atsidaro dangčiai, langeliai, kuriuo metu geriausiai eiti vogti ir t.t. Tai tarsi įdėmūs stebėtojai, dažnai pasižiūrėję filmų ir pritaikę tai, ką matė.
- Ar pakanka vien konsultacijų? Pirmiausiai gydote? Ar nebūna taip, kad vieną priklausomybę keičia kita?
- Labai dažnai. Kadangi statistiškai daugiausia registruojama alkoholikų, tai pastebimas reiškinys, kad kai žmogus nustoja gerti, jis dažnai metasi prie ko nors kito. Mūsų centre yra nemažai socialinių darbuotojų, kurie stengiasi išsiaiškinti situaciją ir padėti, nukreipti žmogų mažiausio pavojaus linkme. Labai dažnai buvę alkoholikai tampa darboholikais.
Na, o tik pasikalbėti su žmogumi, žinoma, nepakanka. Pas mus atvyksta pacientai jau ne tik su psichiniais, bet su fiziniais negalavimais. Dažniausiai sutrikęs miegas, skundžiasi apetito stoka, nuotaikų kaita, atminties praradimu, būna išsekę fiziškai, nusilpęs imunitetas. Tad pirmiausia tenka skirti medikamentinį gydymą.
- Kontingentas - ne iš lengvųjų. Ar neteko patirti smurto iš savo pacientų?
- Situacijų yra buvę visokių. Ir balionėlį teko nešiotis, ir peilį atimti iš vieno įsiaudrinusio paciento - kažko buvo susikivirčijęs su kitu ligoniu. Kartą buvo įsiveržęs pacientas su kauke ant veido ir pagrasino: "Mes vieni, niekas nemato. Va, išmesiu tave pro langą, ir bus tau!" Betgi žinau, kur dirbu ir su kuo dirbu, tad esu visada pasiruošusi. Turim čia ir apsaugos darbuotojus, ir aliarmo mygtukus. Galų gale, kai žinau, kad pacientas linkęs smurtauti, visada einu kalbėtis ne viena, be to, niekada nesistengiu kaip nors provokuoti pacientą.
- Esate blaivininkė? Girdėjau, kad ir vegetarė...
- Retsykiais išgeriu kokią taurę vyno. O stipriųjų gėrimų išvis niekada nebandžiau - man tiesiog neskanu. Ir apsvaigimo būsena man nepriimtina. Esu porą kartų pakliuvusi į avarijas, tai būsena po avarijos ir išgėrus man panašios ir kelia nepasitenkimą.
Taip ir su maistu - niekada gyvenime nemėgau mėsos. Ypač rūkytų gaminių. Valgau daržoves ir žuvį. Šeimoje pasekėjų neturiu, gal tik dukra kiek labiau prijaučia. O vyrai - mėsėdžiai. Tad valgyti gaminuosi sau atskirai.
- Darbas - nelengvas. Išklausyti visų bėdas ir nuopuolius... Ir kaip nuo viso to atsiriboti po darbo?
- Per tiek darbo metų jau išmokau darbe dirbti, o po darbo - ilsėtis. Labiausiai atsipalaiduoju ravėdama daržus, prižiūrėdama gėles, sodinukus. Be to, mėgstu siuvinėti ir siūti. Gal dabar, kai vaikai jau beveik suaugę (sūnus - studentas, o dukra bebaigianti vidurinę), mažiau skiriu laiko tam pomėgiui. O kai vaikai buvo maži, labai mėgau siuvinėti jų drabužėlius, vėliau atsirado poreikis juos siūti ir persiūti.
Dabar atradau naujų pomėgių - ėmiau kolekciuoti kortas su įvairių šalių vaizdais, degtukų dėžutes. Visiškai nemėgstu alaus, bet renku etiketes. Kolekcionavimas - tai naujos, man nežinomos sritys. Daug sužinai apie kitos šalies kultūrą, jos raidą. Beje, buvo laikas, kai į svečias šalis išsiruošdavom po kelis kartus per metus.
Bet po to mane užvaldydavo visokios idėjos, kurias trūks plyš turiu įgyvendinti pas save namuose. Tai pradėjau kelionių vengti. Štai Ispanijoje mane pakerėjo baseinai kiemuose. Ir ką gi - turiu dabar ir aš kieme baseiną. Po to atsirado naujų rūpesčių - nutarėm pakišti jį po stogu...
Žodžiu, visi mes turime savų priklausomybių, tik svarbu, kad jos netrukdytų nei mums patiems gyventi, nei aplinkiniams. To ir linkiu visiems jūsų laikraščio skaitytojams.
- Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Aurelija ŽUTAUTIENĖ
