Stasys VARNECKAS
Sunku šiais laikais rasti šiurpesnį žodį. Jį išgirdęs, net ir narsiausias ministras keičia veido spalvą ir kiša rankas po stalu, kad, gink Dieve, kas nors nepamatytų, kokios jos nešvarios. Suakmenėjęs liežuvis išlemena vienintelę tokiais atvejais frazę: - Ši interpeliacija - tai politinis susidorojimas! Ir nieko daugiau. Būtų dar pusė bėdos, jei tos interpeliacijos griautų tik valdžios koridorius. Deja, jos vis dažniau prasigauna į paprastų žmonių gyvenimus.. Aną dieną susitinka Anskaičių Giedrius savo vaikystės draugą ir guodžiasi: - Prasti mano popieriai, Antanėli: žmona man rengia interpeliaciją. - Čia dabar! Ir už kokius nuopelnus, leisk paklausti? - Et, visai už niekus. Užvakar pasižadėjau išgerti tik du bokalus ir dešimtą būti namuose. Išėjo kaip visada - atvirkščiai. Tai kad pradės ta mano pačiutė, kad užsives... Aš, sako, tokioj gražioj jaunystėj nenoriu viena miegoti, aš kitą susirasiu. O tu, sako, dink man iš akių. - Tą situaciją aš kažkur girdėjau... - Visos situacijos, brolau, iš gyvenimo. Kai kurios ir iš mano... Patark, Antanai, ką daryti. Interpeliacija visai pribrendo. - Hm... - susimąstė Antanas. - Anksčiau tas interpeliacijas vadindavo skyrybomis. Charakteriai, sakydavo, nesutapo... O gal pas Kirkilą pasibelstum? Anas tikrai žino, kaip elgtis su interpeliacijomis, visai neseniai įveikė dar vieną. - Bet, Antanai, Kirkilo interpeliacija politinė, o mano... - Žinau, Giedriau, tavo interpeliacija lytinė. Tas pats velnias... Ar per marškinius, ar per kelnes...
