Mobingas (angliškai mobbing; to mob – pulti visa gauja) – gerai žinomas reiškinys gyvūnų pasaulyje, kai grupė gyvūnų užpuola vienišą savo kraujo brolį. Žmonių bendruomenėje mobingas taip pat egzistuoja.
Psichologinio teroro dažniausiai imamasi prieš gabesnius, talentingesnius, aukštesnės profesinės kompetencijos, kitos lyties ar kitos seksualinės orientacijos darbuotojus, nes siekiama juos išstumti iš įmonės, organizacijos. Pirmųjų visuomenės mobingo apraiškų įžvelgiama jau mokykloje. Tai puolamajam sukelia didelį stresą, o vėliau – ir ligų. Minėtas elgesys nėra toks nekaltas veiksmas, kaip gali atrodyti psichologiniams teroristams, kai kuriose užsienio šalyse už tai baudžiama laisvės atėmimu. Pasaulio mokslininkai tiria šią visuomenės bėdą ir ieško jai priešnuodžių. Mūsų šalyje psichologinis spaudimas įgauna vis didesnį pagreitį, bet valstybės lygiu apie tai niekas nekalba.
Psichologinis spaudimas. Jį bent kartą esame patyrę kiekvienas, o galbūt dėl to kenčiame ir dabar. Kur kreiptis? Ką daryti, kai, rodos, padėtis be išeities? Kentėti? Gintis? Ar ieškoti kitos darbo vietos?
"Tarkime, esate ką tik priimtas darbuotojas. Tai jūsų pirmasis darbas. Ką tik baigėte universitetą – buvote stropus studentas, mokėtės labai gerais pažymiais, nuolat domėjotės savo srities naujovėmis. Įgijote naujausių žinių, esate entuziastingas – pasiryžęs nuversti kalnus, tačiau neturite patirties. Organizacija, kurioje įsidarbinote, jums patinka. Esate draugiškai nusiteikęs naujųjų bendradarbių atžvilgiu. Patenkate į vyresnių už jus darbuotojų kolektyvą, kuriame jau susiformavusios tam tikros tradicijos – nepersistengti, gyventi ramiai, jiems svarbiausia darbuotojo, o ne kliento gerovė. Pirmasis konfliktas su bendradarbiais kyla dėl to, kad jūs maloniai aptarnaujate klientą, kuris, pasirodo, yra nemėgstamas senesniųjų darbuotojų, ir gaunate iš kliento padėką, o ją išgirsta ir kiti bendradarbiai, pavyzdžiui: "Pagaliau atsirado vienas normalus žmogus, su kuriuo įmanoma susišnekėti”, – tipišką beprasidedančio mobingo situaciją pateikia Edita Dereškevičiūtė, Žmogaus studijų centro Vilniuje direktorė.
Kas vyksta toliau? Dažniausiai, modeliuoja ji, senbuviai jus apibara, kad nepažįstate žmonių ir dar nežinote, ko iš tokių klientų galima tikėtis, kad reikia su jais elgtis griežtai.
Praraja gilėja
Vėliau praraja tarp naujojo nario ir kolektyvo dar labiau gilėja. Kadangi puikiai susidorojate su konfliktais, jums sekasi bendrauti su klientais, jus pastebi ir vadovai. Vieno susirinkimo metu jūs pagiriamas, esate nurodomas kaip teigiamas pavyzdys kitiems. Tada ir prasideda. Kitą rytą su jumis niekas ar dauguma nesisveikina, niekas neina drauge pietauti. Išgirstate gandų, kad esate viršininko meilužė ar pan. Bendradarbiai atsisako jums padėti, kai tokia pagalba reikalinga, neperduoda klientų skambučių. Klientams pasako, kad jūs paskambinsite, o jūsų apie tai neinformuoja. Klientai pyksta. Bendradarbiai padaro taip, kad klientų skundus išgirstų ir vadovas. Vadovas įsitraukia į konfliktą: jis netikrina faktų, neklausia jūsų nuomonės – pasitiki senaisiais kolektyvo nariais, nes su jais dirba jau daugelį metų, pradeda jus pernelyg smulkmeniškai kontroliuoti, kritikuoja girdint bendradarbiams.
Kai tokia padėtis užsitęsia, galiausiai auka palūžta. Nuolatinį spaudimą patiriantis žmogus darosi irzlus, moterys dažniau puola į ašaras, apninka depresyvi nuotaika, nesinori eiti į darbą. Ima kamuoti nemiga, atsiranda bėdų dėl skrandžio. Tai daro neigiamą įtaką tiesioginiam aukos darbui – santykiams su klientais ir kolegomis. Susidaro uždaras ratas. Bendradarbiai ima šnabždėtis apie kolegos nestabilią psichinę būseną. Tikslas pasiektas.
"Tai ir yra tipiškos psichologinio spaudimo fazės, – sako Dereškevičiūtė, – viskas prasideda kritiškais įvykiais – dažniausiai konfliktu, toliau griebiamasi agresyvių veiksmų ir psichologinio teroro, dar vėliau įtraukiami vadovai ir klijuojamos neteisingos diagnozės – sunkaus žmogaus ar proto ligonio. Galiausiai neištvėręs viso to asmuo išeina iš darbo".
Veiksmų taikinys
"Mobingo veiksmai skirstomi pagal tai, kokį poveikį jie turi aukai, – aiškina VK pašnekovė, – Gali būti daromas poveikis aukos galimybėms adekvačiai bendrauti. Dažniausiai vadovas nesuteikia galimybės bendrauti su juo tiesiogiai, asmuo dažnai nutildomas, jam grasinama, jis žeminimas kitų akivaizdoje, atstumiamas, nesiliauja žodinės atakos (kritika) dėl neva blogai vykdomų darbo užduočių. Gali būti paveiktos aukos galimybės palaikyti socialinius kontaktus. Tai pasiekiama, kai kolegos su jumis nebendrauja arba vadovas jums draudžia bendrauti su kolegomis, esate izoliuotas fiziškai – dirbate atskirame kabinete, o jis yra toli nuo jūsų bendradarbių vietų. Žinomas poveikis aukos asmeninei reputacijai, kai skleidžiamos paskalos, tyčiojamasi iš išvaizdos, tarmės. Veikiama aukos profesinė padėtis, karjera. Tai daroma darbuotojui visai neskiriant užduočių ar skiriant nereikšmingas užduotis, ignoruojant jo didesnius profesinius sugebėjimus. Asmens fizinė sveikata veikiama, kai skiriama pavojingų užduočių, gąsdinama fizine prievarta arba užpuolama fiziškai, aktyviai seksualiai priekabiaujama".
Paklausta, prieš kokius asmenis dažniausiai imamasi tokių veiksmų, Dereškevičiūtė paaiškino, kad psichologinis spaudimas gali būti nukreiptas prieš žemesnio statuso, aukštesnio statuso asmenį (vadovą) arba prieš lygiaverčio statuso asmenį (bendradarbį). Dažniausiai aukos – žmonės, kurie savo elgesiu ir vertybėmis skiriasi nuo darbo grupės (entuziastingas, lojalus), aukštos kompetencijos asmenys (mokyklose – dešimtukininkai). Persekiotojai dažniausiai esti nekompetentingi vadovai, tokią poziciją pasiekę neteisėtai ar nesąžiningai, ne dėl nuopelnų ar gebėjimų. Dažniausiai jie jaučia nerimą ir nesaugumą dėl savo autoriteto ir tolesnės karjeros, todėl imasi psichologinio teroro prieš gabesnius už save. Vertinant psichologiškai, auka dažniausiai būna priklausoma, nesavarankiška, sunkiau bendraujanti, agresorius – autoritariškas, linkęs manipuliuoti, dominuoti, agresyvus, nejautrus.
Nėra vienareikšmiškų tyrimų, kurie parodytų, kokios lyties asmenys linkę griebtis mobingo, tačiau pastebima tendencija, kad vyrai dažniau atvirai demonstruoja agresyvų elgesį, moterys – pasyviai agresyvų elgesį, jos skleidžia paskalas, ignoruoja.
Sąlygos tarpti mobingui
Kolektyvuose, kuriuose išlaikyta lyčių pusiausvyra, moralinės prievartos pasitaiko rečiau negu vyriškuose ar moteriškuose kolektyvuose. "Svarbiausias veiksnys, sudarantis sąlygas mobingui – ne asmens psichologinės savybės, o darbo vietos kultūra, organizacijos vertybės", – teigia Dereškevičiūtė.
Palankios sąlygos mobingui susiklosto tada, kai įmonėje neaiškios ar neapibrėžtos atsakomybės ribos, neaiškus pavaldumas (pavyzdžiui, gydymo įstaigose slaugytoja pavaldi ir vyriausiajai slaugytojai, ir vyriausiajam gydytojui, ir gydytojui), neteisinga atlyginimo ir skatinimo sistema bei miglotos karjeros galimybės (nepagrįstos darbo nuopelnais), išteklių trūkumas, neaiškūs ar nesąžiningi naujų darbuotojų atrankos kriterijai, kai giminaičiams ar pažįstamiems sudaromos lengvesnės sąlygos įsidarbinti. Mobingo terpė – skundų toleravimas.
"Dar vienas veiksnys, susijęs su darbo vietos kultūra, – aiškina specialistė, – neefektyvus konfliktų valdymas, tai akivaizdu tada, kai į konfliktą įsitraukia vadovai ir parodo remią kurią nors pusę. Jie turėtų tik tarpininkauti, kai sprendžiamas konfliktas. Blogai ir tada, kai neigiama esant konfliktą arba jis paliekamas savieigai. Kritiškas veiksnys, susijęs su darbo vietos kultūra ir lemiantis mobingą, – darbuotojas nepriima jau nusistovėjusių įmonės normų, vertybių, elgesio modelių".
Yra ir kitų sąlygų, padedančių tarpti psichologiniam spaudimui. Rasė, tautybė, amžius, negalia, šeimyninis statusas, seksualinė orientacija – rizikos veiksniai tapti mobingo auka, ypač tada, jei dominuojanti grupė organizacijoje skiriasi nuo aukos, pavyzdžiui, vyras moterų grupėje, homoseksualus darbuotojas tarp heteroseksualių, juodaodis tarp baltųjų.
Irkluoti viena kryptimi
Iki kokio lygmens atėjęs į naują kolektyvą žmogus privalėtų priimti organizacijoje susiformavusias bendravimo normas, vertybes, elgesio modelius, kad neprarastų savęs ir savo asmeninių nuostatų bei individualumo?
Dereškevičiūtė sako: "Jei plauki ta pačia valtimi, negali irkluoti į priešingą pusę. Darbuotojui tenka apsispręsti – prisitaikyti ar keisti nusistovėjusias normas, tačiau norint ką nors keisti būtina turėti formalų statusą, t.y. būti vadovu ir turėti tam tikrų asmenybės savybių bei įgūdžių – tvirtumo, emocinio stabilumo, gerų bendravimo įgūdžių, gebėjimo daryti įtaką, lyderio savybių. Kai kuriais atvejais prisitaikyti gali būti neįmanoma, jei tai visiškai prieštarauja jūsų nuostatoms, be to, jei grupė žmogaus jau nepriėmė kaip saviškio, vis tiek sieks savo tikslų – išstumti žmogų iš kolektyvo. Tuomet galbūt protingiau tiesiog pasitraukti. Kiekvienu atveju tenka apsispręsti pačiai puolimo aukai".
Apsisprendimas būtinas ir dėl to, kad užsitęsus tokiai padėčiai žmogus anksčiau ar vėliau patiria sveikatos sutrikimų. Psichologinis teroras veikia asmens psichinę ir fizinę sveikatą. Dažniausiai konstatuojamas psichinės traumos sukeltas stresas. Pasekmės – atminties ir dėmesio sutrikimai, agresyvumas, nesaugumo jausmas, irzlumas, depresija ir savižudybės. Dauguma simptomų susiję su streso hormonais, jie sukelia prakaitavimą, kvėpavimo sutrikimų, kraujo spaudimo pakitimų, širdies ritmo sutrikimų. Būdingi ir psichosomatiniai negalavimai – skrandžio ir pilvo, nugaros, raumenų skausmai, vėmimas, viduriavimas, apetito praradimas. Sutrinka miegas – kamuoja nemiga, atsibundama per anksti.
Patiriantiems nuolatinį psichologinį terorą Dereškevičiūtė siūlo pasvarstyti, ar verta dirbti tokioje vietoje. Nusprendus pasilikti vertėtų ieškoti sąjungininkų, užtarėjų (dažniausiai užjaučiančiųjų atsiranda), be to, būtina stengtis pavestas užduotis atlikti puikiai, tuomet liks mažiau galimybių priekabiauti. Norint išlikti, privalu valdyti emocijas.
Padėti gali psichologai – stiprinti žmogaus savigarbą, emocinį stabilumą, bendravimo ir asertyvumo (gebėjimo konstruktyviai ir atkakliai apginti savo teises) įgūdžius.
Specialistė teigia, kad mobingas žalingas ne tik jį patiriančiam asmeniui. Žalą junta ne tik mobingo auka, bet ir jo šeima, darbdavys, net pati visuomenė. Tokie žmonės dažniau serga, tad jie gauna nedarbingumo lapelius, mokamos kompensacijos už gydymą ir reabilitaciją, dėl pragaro darbe pašlyja žmogaus asmeninis gyvenimas, nes kenčia jo šeimos nariai.
Teroro priešnuodžiai
Ar įmanoma išvengti psichologinio teroro?
Dereškevičiūtė sako: "Šalyse, kuriose rūpinamasi, kad mobingo nebūtų, koledžų studentams dėstomas kursas apie mobingą, apie tai daug rašoma spaudoje, rengiamos konferencijos. Pirmieji žingsniai šia linkme žengti ir Lietuvoje. Kadangi pirmiausia psichologinis spaudimas patiriamas mokyklose, jose reikėtų imtis tam tikrų prevencinių priemonių. Šiuo metu Lietuvoje tokia veikla užsiima Robertas Povilaitis, jis surengė akciją “Nustok tyčiotis”, išleista knyga apie prievartą mokyklose".
Kalbėdama apie suaugusiųjų kolektyvus, Žmogaus studijų centro direktorė įsitikinusi: "Kad nebūtų mobingo, privalėtų laiku ir teisingai veikti organizacijų vadovai, imdamiesi veiksmų, užkertančių kelią tokiai prievartai. Vadovas privalėtų atpažinti mobingo ženklus ir sustabdyti šį reiškinį kuo anksčiau. Taigi reikalingi geri konfliktų valdymo ir tarpininkavimo sprendžiant konfliktus įgūdžiai. Svarbi organizacijos kultūra, turėtų būtų skatinamas atviras bendravimas, tarpusavio pagalba, netoleruojamas agresyvumas, skundimas. Užsienio kompanijose, pavyzdžiui, JAV, organizacijų personalo skyriuose dažniausiai yra darbuotojas, į kurį terorizuojamas asmuo gali kreiptis pagalbos".
Pasaulio patirtis rodo, kad vienas efektyviausių priešnuodžių – lygių teisių ir lygių įsidarbinimo galimybių programos šalyje.
Kai kuriose valstybėse – Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Olandijoje, Belgijoje, Australijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV – priimti teisės aktai dėl psichologinės prievartos. Prancūzijoje už mobingą baudžiama laisvės atėmimu iki vienerių metų ir pinigine bauda. Prancūzijoje veikia antimobingo įstatymas. ES mobingas pripažintas kaip ligas sukelianti sąlyga ir priskiriamas profesinio saugumo ir sveikatos rizikai.
Švedų mokslininko terminas
Kadangi mobingas yra ne tik atskiro asmens, bet ir visuomenės problema, pasaulio mokslininkai tiria šį reiškinį, jo priežastis ir pasekmes. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje mobingą organizacijose pradėjo tyrinėti Heinzas Leymanas, švedų mokslininkas, psichologijos ir medicinos daktaras. Jis ir pasiskolino šį terminą iš gyvūnų pasaulio tyrinėtojų. Šeštajame dešimtmetyje šis mokslininkas pirmiausia tokį reiškinį pamatė mokyklose – tai priešiškas grupės vaikų elgesys, nukreiptas prieš vieną vaiką ir trunkantis ganėtinai ilgą laiko tarpą. Daktaras Leymanas ne tik tyrinėjo mobingą, bet sukūrė efektyvią gydymo programą, diagnostinį klausimyną psichologinio spaudimo aukoms.
Leymanas ištyrė, kad Švedijoje 15% savižudybių priežastis – mobingas. Mokslininkas priėjo išvadą, kad kai kurios mobingo aukos, išėjusios iš darbo dėl ilgai trukusio psichologinio teroro, negali ar nenori susirasti kito darbo dėl sumažėjusios savivertės, atsiradusių kompleksų.
Lietuvoje – pirmieji žingsniai
Nors pasaulyje šiai problemai skiriama labai daug dėmesio, mūsų šalyje apie psichologinį spaudimą kalbama visai mažai, beveik nedaroma tyrimų. Neseniai viena magistrantė Vilniaus viešojo valdymo įstaigoje atliko apklausą. Iš tyrime dalyvavusių 300 įstaigos darbuotojų 80% pasakė per pastaruosius 12 mėnesių patyrę vadovų psichologinį spaudimą.
Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos Higienos instituto Darbo medicinos centro mokslinių tyrimų skyriuje sužinojome, kad į psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimo metodinius nurodymus yra įtraukta ir mobingo sąvoka. Teisės aktą, kuriame minima ir ši profesinės rizikos problema, yra sukūrusios Lietuvos sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Mobingas teisės aktuose vadinamas profesinės rizikos veiksniu. Išsiaiškinti, ar įmonėje yra mobingo apraiškų, galima pasitelkus specialią metodiką.
Darius Mickevičius, Teisingumo ministerijos Teisėkūros ir viešosios teisės departamento vyriausiasis specialistas, komentavo, kokiais teisės aktais remiantis būtų galima tikėtis bausti moralinę prievartą taikančius asmenis: "Antimobingo įstatymo Lietuvoje nėra, tačiau tai nereiškia, kad tokie veiksmai yra absoliučiai nedraudžiami. Nors Baudžiamajame kodekse specialaus straipsnio dėl mobingo nėra, bet yra bendros normos, jomis kriminalizuotas psichinės prievartos naudojimas. Tam tikrais atvejais gali būti taikomas Baudžiamojo kodekso 148 straipsnis "Žmogaus veiksmų laisvės varžymas", jame numatyta atsakomybė už vertimą elgtis pagal kaltininko reikalavimą, kai naudojama psichinė prievarta nukentėjusiam asmeniui ar jo artimiesiems. Įrodžius nusikaltimą, gali būti baudžiama laisvės atėmimu net iki 3 metų. Taip pat atskirais atvejais gali būti taikoma ir Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalis "Žmogaus terorizavimas", joje numatyta laisvės atėmimo iki 4 metų bausmė už sistemingą žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą. Šie nusikaltimai įrodomi įprastinėmis priemonėmis – atliekamos apklausos, pateikiama prievartą liudijančių rašytinių ar kitokių įrodymų. Žinoma, Baudžiamasis kodeksas draudžia tik pačius pavojingiausius atvejus, o kitais atvejais, kai veiksmai nėra nusikalstami, asmuo gali kreiptis į teismą ar kitas institucijas dėl jo darbo ar kitų teisių pažeidimų".
