Mantas LIDEIKIS
Artėjant Vėlinėms, vėl prisimenami mirusieji, susimąstome apie amžinybę, į kurią anksčiau ar vėliau kiekvienas nueisime. Mirtis visur vienoda, tačiau išėjimas iš gyvenimo, laidojimo papročiai ir tradicijos daugelyje tautų ir tikybų labai skiriasi. Tai gali ir stebinti, ir trikdyti, tačiau viskas, kas daroma, daroma vardan pagarbos velioniui ir turi savo prasmę.
Įdeda degtinės
Krikščionys - tiek katalikai, tiek kitų konfesijų atstovai - dažniausiai laidojami tose pačiose kapinėse. Čia stengiamasi turėti savo kvartalus, tačiau dėl daugelio priežasčių kapai vis dėlto susimaišo. Tačiau laidojama laikantis tam tikrų tradicijų.
Išpažįstantieji stačiatikių tikybą pagal papročius turi būti laidojami trečiąją dieną po mirties. Stačiatikių tradicijoje galima aptikti ir pagoniškų motyvų - mirusiajam įdedama degtinės ir šiokios tokios užkandos. Prie kapo visuomet verta turėti ką nors valgoma, kad būtų galima pabūti kartu su velioniu, pajusti jo artumą.
Mirus rusų sentikiui, nuo pat jo mirties akimirkos iki palaidojimo skaitomos maldos. Laidojama vėliausiai trečią dieną. Po mirties velionis guldomas ant lentos galva į rytus ir apiprausiamas vandeniu be muilo. Vyrai rengiami lininiais marškiniais, o moterys - sarafanais. Velionis apaunamas kojinėmis ir šlepetėmis. Ant galvos dedama balta kepuraitė arba užrišama skarelė. Kita tamsi dedama ant viršaus ir susegama po kaklu. Aprengtas mirusysis užklojamas puošnia drobule. Ant kairės rankos užrišama šventykloje gauta juostelė. Šventikas prie kūno kviečiamas į trečiąją dieną. Iš namų velionis nešamas neuždengtame karste iki pat kapinių tam, kad atsisveikintų su kaimynais ir gimtine. Laidotojų eisenos priekyje nešamas kryžius. Jei mirusysis - vyras, kryžių neša vyras, jei mirusi moteris, kryžių neš moteris. Prie duobės atsisveikinus su velioniu karstas uždengiamas ir nuleidžiamas į duobę. Tada tris žemės saujas beria šventikas, po jo - artimieji ir kiti laidotuvių dalyviai. Sentikiai laidojami tik kojomis į rytus arba į pietus. Paminklai jiems statomi ne galvūgalyje, bet kojų gale.
Jei sentikis miršta netikėtai, be išpažinties, tai artimieji meldžiasi 40 dienų ir tik tada skaitomos laidotuvių maldos. Tas 40 dienų velionio siela esą skraido visur, kur šis tik yra buvęs. Po tų 40 dienų aukojamos mišios už velionį. Savo mirusiuosius sentikiai pagerbia birželio pradžioje, Šventosios Trejybės dieną.
Musulmoniškos tradicijos
Savotiškos ir įdomios yra ir Lietuvoje gyvenančių musulmonų totorių ir karaimų laidotuvių tradicijos.
Totorių kapinės kūrėsi šalia mečečių arba ant aukštesnių kalvų. Jų antkapiai gausiai puošti ornamentais. Populiariausi motyvai: pynutė, stilizuotas rožės žiedas, kiparisas. Ant neturtingųjų kapų - netašyti lauko akmenys, ant turtingųjų - šlifuoti antkapiai su puošniomis epitafijomis, dažnai yra iškaltas pusmėnulis ir žvaigždė arba stilizuota Korano giesmė. Kūnas laidotas orientuojantis iš vakarų į rytus, o antakpį sudaro du akmenys - didesnis ties galva, mažesnis ties kojomis.
Mirusysis totorius kalbant tam tikras maldas apiprausiamas ir įsupamas į baltą drobę. Kūnas paguldomas ant specialių neaukštų neštuvų su kojelėmis ir uždengiamas žalios, kartais juodos spalvos drobule. Prie palaikų daug meldžiamasi per visą naktį - tai daro tik vyrai. Po pamaldų visi kviečiami vakarieniauti, dalijama džaima arba chalva. Svarbiausias laidojimo apeigų momentas - maldos, vadinamos deuromis, kai besimeldžiantieji prisiima mirusiojo nuodėmes. Artimieji stengiasi, kad besimeldžiančiųjų būtų kuo daugiau.
Laidotuvių dieną iš namų kūnas vežamas tiesiai į kapines. Per laidojimo apeigas vėl giedamos maldos, į kapines vyksta tik vyrai. Beje, šio papročio Lietuvos totoriai griežtai nebesilaiko. Mirusysis guldomas į kapą galva į vakarus. Totorius laidojamas be karsto, vietoje jo kapo duobėje iš obliuotų lentų statomas piramidės formos apie 120 cm aukščio namelis, kad mirusysis, po 40 dienų aplankius jį angelams, galėtų atsisėsti ir atsakinėti į angelų klausimus. Tam tikru laidojimo ceremonijos momentu mula liepia visiems nuo kapo pasitraukti keturiasdešimt žingsnių, pats pasilikęs duoda paskutinius patarimus mirusiajam ir kalba maldą. Laidotuvių dalyviams sugrįžus, velionio artimieji dalija visiems tradicinę sadogą (bandeles). Totoriai kasmet renkasi kapinėse bendrai pasimelsti, į kapines atsinešama sadogos. Totorių kapai neturi būti aptveriami, nes totoriai laiko visus žmones lygiais, todėl niekas neturi atsiriboti. Ant kapų statomi antkapiai su arabiškais, turkiškais, baltarusiškais ir lenkiškais užrašais ir musulmoniška simbolika. Užrašas yra kitoje akmens pusėje - atsistojus prieš kapą, matomas tik paprastas akmuo.
Karaimai laidojami mediniuose karstuose, veidais į pietus. Pagal paprotį, mirus karaimui, laidojama kuo greičiau. Tai nedaroma tik šeštadieniais ir šventinėmis dienomis. Anksčiau velionis būdavo šarvojamas namuose, dabar dažnai ir visuomeninėse patalpose.
Velionio karaimo namuose uždegama žvakė, uždangstomi blizgantys daiktai, savaitei sustabdomas laikrodis. Senais laikais drabužiai velioniui buvo siuvami rankomis iš balto lininio audeklo. Šiais laikais velionis aprengiamas naujais rūbais, apaunamas batais, uždedama kepurė. Drabužiai neužsagstomi. Karstas išklojamas linais ir apdengiamas audiniu. Į karstą nededama jokių vertingų daiktų. Artimiesiems atsisveikinus su velioniu, karstas uždaromas ir daugiau nebeatvožiamas. Ant karsto statoma lėkštelė su įklota servetėle. Uždegama tiek žvakių, kiek artimųjų gedi, ir tos žvakės dega iki laidotuvių. Ir gedintieji šeimos nariai, ir pažįstami, atėję atsisveikinti su velioniu, turi būti su galvos apdangalu. Atėjusieji atsisveikinti su velioniu, prisiliečia prie karsto nosinaite, deda kiek kas gali pinigų. Reikšdami užuojautą velionio artimiesiems, rankos nespaudžia, o sako: "Tenri uvutchei" ("Te Dievas paguodžia"). Prieš išnešant karstą, dvasininkas skaito specialią, vadinamąją išėjimo, maldą. Karstą išnešus, jo vietoje padedamas gabalėlis juodos duonos su druska. Žmonės, likę namuose, plauna grindis, o tą duoną sudegina.
Kapinėse, prieš nuleidžiant karstą, sakomos atsisveikinimo kalbos. Nuleidus karstą į duobę metamos nuo savęs 3 saujos žemės. Užkasant karstą, statomi du iš anksto paruošti kuoliukai: vienas kojūgalyje, kitas - galvūgalyje. Jų paskirtis - pažymėti kapo ašį. Paminklas statomas ne anksčiau kaip po metų. Dalyvavusieji išeidami iš kapinių atsisveikina su velioniu, paliesdami kapą nosinaite. Laidotuvių metu ugnis kapinėse nedeginama, nelankomi kiti kapai. Artimiesiems pakvietus, visi grįžta į velionio namus, kur dar kartą meldžiamasi už mirusįjį. Tokios pamaldos rengiamos kasdien visą savaitę, paskui - po 30 dienų ir sukakus mirties metinėms.
Lietuvos karaimai, palaidoję artimą žmogų, visą mėnesį nevalgo mėsiškų patiekalų, to nedaro ir visus metus tą savaitės dieną, kada mirė giminaitis, bei per kiekvienas mirties metines. Po laidotuvių velionio namuose žvakė dega visą savaitę, išskyrus šeštadienį, nuo saulės patekėjimo iki laidos, taip pat žvakę uždega 30-ąją dieną po mirties ir per metines. Lietuvos karaimai savo kapines turi Vilniuje, Naujamiestyje prie Panevėžio ir Trakuose. Naujųjų kapinių antkapiai nuo kitataučių antkapių dabar tesiskiria orientacija. Karaimų papročiai draudžia naikinti augalus, todėl jų kapinės yra tarsi savotiškas draustinis.
Vietoje gėlių - akmuo
Europos žydai pagal savo tradicijas, kapines lanko tik mėnesį prieš žydų Naujuosius metus. Nėra ir papročio nešti gėlių ant kapų, nėra tradicijos be priežasties eiti į kapines. Jei žydai lankė kapą, ant jo visada bus padėtas akmenukas. Mirus artimam žmogui, žydams rekomenduojama metus neiti lankyti jo kapo.
Prie mirštančio žydo lovos skaitoma išpažinties malda. Mirštantysis, jei sugeba, kartoja jos žodžius. Mirusiojo kūną deda ant grindų, veidą pridengia marška. Galvūgalyje uždegamos žvakės. Kūnas vienas nepaliekamas, prie jo skaitoma Psalmių knyga.
Žydo laidojimu rūpinasi bendruomenė. Laidotuvės susijusios su daugybe vadinamųjų halachinių ypatybių, kurias ne visada gali žinoti velionio artimieji. Bendruomenė turi pasirūpinti palengvinti žmonių, kuriuos ištiko nelaimė, rūpesčius. Todėl laidotuvių rengimu užsiima viena svarbiausių bendruomenės institucijų - chevra kadiša. Į šią organizaciją išrenkami išskirtiniai religinių įstatymų žinovai, labiausiai gerbiami bendruomenės žmonės. Būti jos nariu labai didelė garbė, nes pagalba laidotuvėse vertinama kaip viena svarbiausių dorybių. Geru darbu laikomas ir prisijungimas prie laidotuvių procesijos.
Laidotuves stengiamasi surengti mirties dieną arba bent jau kitą dieną, išskyrus šeštadienį, nes šią dieną negalima atlikti daugelio su laidojimu susijusių darbų, taip pat - viešai rodyti sielvarto. Toks esą Biblijos reikalavimas. Velionio apverkimas, paskutinių žodžių apie jį sakymas ir Šventraščio ištraukų skaitymas vyksta ne prie kapo, o specialiame name prie įėjimo į kapines. Judaizme nepriimta puošti mirusiojo - jis laidojamas įkapėse ir be karsto arba paprasčiausiame karste.
Kadangi žydai nemėgsta jokių gėlių, ant kapo neša ne gėles, o akmenėlį, ir taip išreiškia pagarbą mirusiąjam. Norėdami parodyti sielvartą velionio artimieji įplėšia ar įkerpa drabužių atlapus - tai simbolinis seno Biblijoje aprašyto papročio plėšyti drabužius pakaitalas. Būtent įkarpas žydo rūbe, o ne juoda spalva, ženklina gedulą.
Gedulingi pietūs nerengiami, tačiau kaimynai ir draugai turi pasirūpinti pirmuoju gedinčiųjų valgiu. Tradiciniai jo patiekalai - apvalios bandelės ir virti kiaušiniai, simbolizuojantys gyvenimo, kuriame nelaimė ir džiaugsmas pakeičia vienas kitą, cikliškumą. Septynias dienas po laidotuvių velionio giminaičiai atlieka gedulo bei susikaupimo apeigą - šiva: neišeina iš namų, nesiima aktyvių veiksmų, nenaudoja papuošalų ir kosmetikos, nedalyvauja pramogose. Jie sėdi ant grindų arba ant žemų sėdynių, basi. Mirusiojo kambaryje jo atminimui nuolat dega žvakė - dvasios simbolis. Visuose namuose uždengiami veidrodžiai, paveikslai, televizoriaus ekranas.
Tomis dienomis draugai ir artimieji ateina paguosti gedinčiųjų - ne tik savo iniciatyva, bet ir dėl to, kad tai - svarbus judaizmo įstatymas. Tačiau atėję nesisveikina, o išeidami - neatsisveikina. Praėjus 30 dienų po mirties, rengiama atminimo ceremonija prie kapo. Po to galima statyti antkapį - macevą. Kitur, tarkime, Rytų Europoje, tai priimta tai daryti praėjus metams po mirties.
Kaip laidoja čigonai
Savotiškos čigonų laidojimo tradicijos. Čigonų mirusieji laidojami tradicinėse kapinėse, be jokių ypatingesnių apeigų. Velionio šarvojimui čigonai paprastai užsako dvi sales arba užima dvi patalpas. Vienoje iš jų guli velionis, o kitoje tuo tarpu vaišinasi gedėtojai. Galbūt dėl šios priežasties čigonai į kapus neretai ateina apgirtę.
Čigonai sunkiai apsisprendžia, ar jau atsisveikino su mirusiuoju, ar dar ne. Todėl vos vieni bando uždengti karstą, kiti puola prieštarauti, nes dar nespėjo atsisveikinti. Todėl per čigonų laidotuves būna gana triukšminga.
Čigonų laidojimo papročiai įdomūs ir tuo, kad į kapo duobę jie kloja kilimą. Duobėje velioniui padeda ir degtinės, kitų jo turtingumą, svarbą bendruomenėje reiškiančių dalykų.
