Nenuskintas rojaus obuoliukas arba Šaukštai po vakarienės nereikalingi
Ignotas, nors ir metuose žmogus, bet spaudą mėgsta. Ypač uoliai skaito ir varto tuos leidinukus, kuriuose taip aiškiai ir viešai atskleistas moters grožis.
Laisvė yra laisvė! Anksčiau tai buvo uždrausta, o dabar - tenkink savo norus, vartyk žurnaliukus, kur kiekviename puslapyje vis kita poza. Savo jaunystėje Ignotas buvo matęs tik vienintelį paveikslą - tą, kuriame iš rojaus už nuskintą obuolį išvejami Ieva ir Adomas. Dar ir dabar stovi akyse nuoga Ieva. Į tą paveikslą bežiūrint, Ignotą suimdavo tokie jausmai, dėl kurių ne kartą teko eiti kryžiaus kelius. Dabar kunigai sumodernėjo, už mintyse padarytas nuodėmes nereikia eiti kryžiaus kelių arba gultis kryžmai žemę. Taip atgailaudavo jis, jo tėvai ir protėviai. Sunkūs laikai buvo. O dabar ant kiekvieno kampo išklijuoti nuogų moterų paveikslai. Net per miestą kursuojančių autobusų stotelėse iškabinti plakatai su "išdykėlėmis". Pilni laikraščiai reklamų: siūlo, gundo, tik spėk "išdykauti".
- Lengva pasakyti - išdykauk... Per anksti gimiau, - sunkiai atsidūsta Ignotas, - viskas ne laiku. Taigi baigiasi septinta dešimtis, o tą rojaus obuoliuką dar knieti nuskinti, ir gana... Pagalvojus - ir nuodėmės didelės nebūtų. Juk treji metai našlauju.
Ir jokių priekaištų nesaulauktų nei iš giminių, nei iš kaimynų. Tik va, Elena, išeidama Anapilin, tarsi išsinešė tą vyriškumo "kibirkštį"...
Kaimynas Dominykas, taip pat našlys, sekmadieniais ateina - buteliuką trinkt ant stalo! Ir mala liežuviu apie jaunystės pratęsimą...Nuolat girdamas medicinos nuopelnus ir atrastą vaistą, kuris, ko gero, ateity darys stebuklus!
Ignotas nelabai tikėjo Dominyko "stebuklu" bei jo prognozėmis. Bet kitą dieną šis po nosimi pakišo garbinamą laikraštį, kuriame aiškiai aprašytos "Viagros" galimybės. Teko pripažinti Dominyko pranašumą. O kai dar šis prieš jo akis patiesė pakelį su jaunystės eleksyru ir pasakė: "Va, geriu ir žmogumi jaučiuosi!", Ignotas bemat iš užančio išsitraukė akinius ir įsistebeilijo į vaistą. Griebęs degtukų dėžutę, ant jos nusirašė pavadinimą. Kur tik ėjo, ten vaisto, kuris pažėrė tiek gražių vilčių, vardą kartojo, kad neužmirštų. Ypač dabar, kada gretimai atsikraustė nauja kaimynė, kuri, tarsi iš namų išguita katė, gailiai kniauksėjo apie savo vienišą gyvenimą, po to išgyrė jo trijų kambarių butą, kuriame esą "visko pilna, viskas taip skoningai tvarkoma". Dar ir jam nepašykštėjo komplimentų! Ir tie jos įtartini atodūsiai Ignotą išmušė iš vėžių. Tada jis sau tylomis pasakė: "Dūsauk nedūsavus, moterie, šaukštai po vakarienės nereikalingi..." Čia vėl nelabasis pakišo mintį: "Na, gal po vakarienės nereikalingi, bet dar yra ir pusryčiai".
Kurį laiką abu su Dominyku tik ir tekalbėjo apie stebuklingą vaistą - tikrą žmogaus atsinaujinimą.
Dominykas Ignoto mintyse pasėjo tarsi negerą sėklą, kuri dygo ne ten, kur reikia. Ir kur tik Ignotas ėjo, tas "vaistas" kabojo ant galo liežuvio. Gal, laikui bėgant, būtų ir primiršęs, bet čia vėl nelabasis nudirbo savo darbą. Įėjus į parduotuvę, akys nukrypo ne į tą lentyną, kur sukrauta duona, o į tą, kur sudėti patraukliai blizgantys pakeliai.
Na, čia dabar? Šalia pipirų, lapelių ir kitokių prieskonių visu aiškumu Ignotas perskaitė: "Viagra". Bemat griebė už blizgančio žalsvo pakelio. Tik septyni litai su centais! Gal Dominykas papokštavo visą pensiją paklojęs? Glamžydamas pakelį suabejojo: per televiziją girdėjęs, kad šis vaistas tabletėmis. Bet prisiminęs Dominyko "informaciją", kad šio vaisto yra ir milteliais, dar du pakelius pasiėmė. O ką gali žinoti - juk išradėjai nesnaudžia.
Eidamas prie kasos Ignotas apsidairė. Neliko jaunystės, dalies sveikatos, bet tas įgimtas sodietiškas kuklumas liko. Laikydamas rankoje taip geidžiamą prekę, jautėsi tarsi būtų ją pavogęs. Nuleidęs akis lyg jaunamartė, artinosi prie kasos.
- Panelyte, ar čia tas vaistas?
Šelmė pardavėja, mirktelėjusi akį, atsakė:
- Tėvuk, ir vaistas, ir maistas. Jame sudėti visi vitaminai, tik svarbiausia - neperdozuoti.
- Vaikeliuk, o kas būtų, jeigu perdozuočiau?
- Nebijokit - tik vidurius paleistų...
Daugiau klausinėti Ignotas nedrįso, nes pardavėja, numetusi sąmojį, griebė sverti dešrą kitam pirkėjui.
Štai tau ir aptarnavimas - grynai nekreipia dėmesio į žmogų ir į jo sveikatą. Net nepasakė, kaip tą vaistą vartoti - gramais ar šaukšteliais? Pirktum vaistinėje, paaiškintų, o ši piemenė išsišiepusi kaip praplyšęs užkulnis. Kas jai darbo, kad žmogus nežinodamas gali susidarkyti sveikatą. Jai svarbu biznis! Aną dieną Dominykas aiškino: su šiuo vaistu reikia elgtis atsargiai... Iš to įkarščio Ignotas užmiršo, kad atėjo duonelės nusipirkti. Džiaugėsi kaip akla vištelė, grūdą radusi. O Dominykui kol kas neprasižios.
Nuo tos dienos Ignotas pradėjo "gaivintis". Nustatęs sau normą, gėrė bulviene kvepiančius miltelius ir laukė stebuklo! Prisipirko naujų žurnalų, žinoma, daug "riebesnių" už buvusius, ir juos vartydavo prieš naktį.
Dienos bėgo. Ignotas susirūpino: gal tie vaistai uždelsto veikimo? Tiek dienų, o organizme - jokių pokyčių. Tada ant savęs net pyktelėjo. Pro uždžiūvusios žemės grumstelį užkritus lietaus lašui, rugio gležnas daigelis pasistiebia... O čia? Praėmė jau trečią pakelį ir - nieko! Net vidurių nepaleido...
Taip bemintijant, kaip ir visada, duris pravėrė Dominykas. Net nepasilabinęs kaip griaustinis išgriaudė:
- Ignotai, prapuolei kaip pirdis baloj. Kuo taip užsiėmęs, kad nė akių nerodai?
Dominyko taip staiga užpultas Ignotas nespėjo nė "viagros" pakelio paslėpti. Jį kaip vanagas nugriebė kaimynas.
- Tai, sakai, gelbstiesi vitaminais? Matau, pradėjai vartoti "Vigorą". Aš irgi tokius vartoju - ir sveika, ir skonį duoda.
- Sakyk, Dominykai, ar šitie vaistai tave žmogumi padarė?
- Kokie vaistai? Aš nematau čia jokio vaisto.
- Kaip tai nematai? Juk aiškiai užrašyta: "Viagra", - suirzo Ignotas.
- Kokia čia tau "Viagra" - "Vigora". Raidžių nepažįsti, o dar kolūkio pirmininko pavaduotoju dirbai. Netikėjau, kad toks avinas. Buvau ne kartą tau sakęs - nepirk be manęs. Įdomu, kaip tu šitą "viagrą" gėrei?
- Na, kaip čia pasakius? Ir po pusę šaukštelio, ir po šaukštą vėliau, - tarsi verdančiu vandeniu nuplikytas vebleno Ignotas. - Ir velnias man davė pamesti tą degtukų dėžutę. Ten aiškiai buvau užsirašęs.
- Nesuprantu tavęs, Ignotai. Kaip tau į galvą spyrė tokia mintis ieškoti to vaisto parduotuvėje?
- Aš neieškojau - po akimis papuolė. Ką aš kaltas - tie užrašai kaip dvyniai. Pats minėjai, kad ieškočiau pigiau - kad ir kioskuose. Juk dabar ir vaistinėse visokio šlamšto prikemšama.
- Na, tai gal padėjo? - kikeno galvą užrietęs Dominykas. - Oi, tu, Ignotai, Ignotai... Mažiau žiūrėk paveiksliukų, o skaityk, kas parašyta.
Apsisukęs, ir vis dar tebekikendamas, Dominykas išėjo.
O tai tau! Tai tau ir rojaus obuoliukas, kuriuo per savo neapsižiūrėjimą Ignotas, galima sakyti, pats paspringo. Kas galėjo tikėtis, kad ne vietoje "nutūpusi" viena raidė jį taip apkvailins. Kuo toliau, tuo didesnis pyktis ėmė Ignotą. Pyko ne tik ant savęs, bet ir ant verslininkų, kurie taip "pakrikštijo" parduotuves, prekes, jog, beskaitydamas tuos užrašus, gali nusisukti liežuvį. Greit lietuviško užrašo nė su žiburiu nerasi. Vis iškreiptai, užsienietiškai.
Išmetęs "Vigorą" į šiukšlių dėžę, Ignotas puolė ieškoti valerijonų. O paskui, ramiai atsisėdęs, susimąstė ir pasijuto tarsi pralošęs nemažai vilčių teikusioje loterijoje. Atsiduso ir pats sau tarė:
- Kaip tu, Viešpatie, nutarei, taip ir bus. Daugiau nesiblaškysiu.
Pro langą pamatęs pareinančią kaimynę, Ignotas skubiai užsirakino, kad, gink Dieve, nesusigundytų ją įsileisti.
Ona MAČIULIENĖ
V. Kudirkos g. 1 - 4 Marijampolė (tel. 77 936)
2002 01 17
