Irena ZUBRICKIENĖ
Tądien viename Kazlų Rūdos miesto (Marijampolės apskritis) Esperanto gatvės name vyko išgertuvės, prasidėjusios dar išvakarėse. Naktį triukšmo neapsikentę kaimynai ketino kviesti policiją, tačiau vis kantriai lūkuriavo vildamiesi, jog triukšmadariai galų gale pavargę ar persigėrę ir patys nustos. Dabar jau galima sakyti, kad tuokart nedvejojus būtų išvengta vienos tragiškos mirties.
Dieną į triukšmą skleidusią pastogę nuėjo ir per kelis namus gyvenęs Vladimiras Bogdanovas (51 m.). Jo žmona tuo metu buvo išėjusi į turgų, tad nuolatinio darbo pastaraisiais metais neturėjęs vyras asocialių kaimynų kompanijoje atsidūrė greičiausiai iš smalsumo ir noro pabendrauti. Kaip "Akistatai" sakė Volodia vadinto Bogdanovo kaimynė Ramutė Vinikienė, nelaimėlis būdavo mėgstamas, laukiamas ir kviečiamas visur: jokio darbo nesišalindavęs vyras vieniems padėdavo ką nors suvirinti, kitiems - žemę sukasti, tretiems - vartelius sutaisyti, ketvirtiems - namą nudažyti. Norėdamas užsidirbti vieną kitą litą, jis ir vainikus pindavo. Ypač Volodios pagalbos prireikdavo aplinkiniuose namuose gyvenančioms moterims, kurių vyrai neretai būna po kelias paras išvykę iš namų uždarbiauti ir patys savo šeimoms jų kasdienybėje - menki pagalbininkai. Paslaugusis Volodia niekam neatsisakydavo, todėl, kaimynės Ramutės teigimu, tokių gerų vyrų šiais laikais reikia paieškoti. Tiesa, kartais Volodia neatsisakydavo stiklelio, tačiau buvo tvarkingų namų šeimininkas. Silpnumo valandėlėmis vyriškis mėgdavo įsukti pašnekovus į liūdną - gyvenimo beprasmybės - temą ir buvo prasitaręs, jog kasdienybės rutina nė kiek nedžiugina, atvirkščiai - tik skatina depresiją, stumia nelaimių link.
Kalbama, kad prie girtos kompanijos tądien Volodia prisidėjo būdamas visiškai blaivus. Begurkšnojant tarp jo ir dvigubai jaunesnio Kazlų Rūdos gyventojo Vytauto Venckaus, anksčiau jau teisto ir neseniai sugrįžusio į laisvę, įsiplieskė konfliktas. Kaip vėliau pareigūnams pasakojo trys sulaikyti ir kiek prablaivėję kompanijos dalyviai, pyktelėjęs Volodia pavadino Vytautą gaidžiu. (Taip įkalinimo vietose nuo seno vadinami pačios žemiausios kastos nuteistieji, praradę visų pagarbą, netvarkingi, nepatikimi, neretai - ir tenkinantys laisvę laikinai praradusių vyrų seksualinius poreikius. Tarybiniais laikais gaidžiu pavadintas vyras, norėdamas susigrąžinti kitų pagarbą, įžeidimą privalėdavo nusiplauti įžeidusiojo krauju. "Gaidžių " atskirose "zonose" būdavo apie keliasdešimt. Dabar tokios "etiketės" nelaisvėje prilipdomos kur kas dažniau - nuskriaustųjų kastai jau priskiriamas bene kas trečias ar ketvirtas kalinys, tad ir kitoks šios "etiketės" atspalvis.)
Gal kilęs žodinis konfliktas taip ir būtų pasibaigęs, bet išgėręs Volodia nusprendė priešininku staiga tapusį Vytautą pabauginti savo šunimi, kurį, tarsi nujautusį nelaimę, tempte atsitempė į svetimą kiemą. Volodios šuo būdavo itin ištikimas savo šeimininkui. Sako, pasiruošęs ginti dėmesingai stebėdavo šeimininką net ir tuomet, kai prie šio priartėdavo jo paties žmona. Šunimi netikėtai užpjudytas Vytautas griebėsi peilio. Keliais taikliais dūriais jis sužalojo keturkojį ir atbaidė nuo savęs. Tuomet Volodia nusprendė išeiti iš nesvetingu jam tapusio kiemo. Tvoros link pasukusį vyrą staiga prisivijo po dvikovos su šunimi įtūžęs Vytautas ir smeigė Volodiai peiliu į nugarą. Sužalotasis, išėjęs į gatvę, metėsi į vieną, į kitą pusę, tarsi ieškodamas pagalbos ir svarstydamas, kur geriausia kreiptis. Besiblaškantį su nugaroje stirksančiu peiliu vyrą pastebėjo į sukeltą triukšmą greitai sureagavę praeiviai ir aplinkinių namų gyventojai, kurie kaipmat iškvietė greitąją pagalbą ir policiją. Volodia, vis graibydamasis peilio, sugebėjo jį išsitraukti ir staiga sukniubo. Sunkų sužalojimą patyręs vyras netrukus mirė.
Atvykę pareigūnai Vytauto Venckaus, kurį sugėrovai apibūdino kaip pagrindinį kruvino įvykio dalyvį, neberado. Vakar rytą teisėsaugininkai taip pat dar neturėjo duomenų apie įtariamojo sulaikymą.
