Gyveno žmogus, kuris klaikiai mėgo keptas pupeles. Jis jas mylėjo, dievino, garbino. Tačiau per pupeles jis visuomet patekdavo į nepatogią padėtį. Organizmo reakcija į pupeles būdavo staigi ir nemaloni. Vieną dieną žmogus sutiko merginą. Įsimylėjo. Kai tapo akivaizdu, jog jiedu tuoksis, jis suprato, kad ji gali pasijusti pažeminta dėl jo potraukio pupelėms. Žmogus nusprendė įvykdyti didžiausią gyvenimo žygdarbį - paaukoti pupeles vardan šeimyninės laimės. Ir netrukus jis vedė. Po kelių mėnesių eidamas namo pamatė mažą tik ką atsidariusią kavinukę. Žmogus nusprendė užsukti. Vos tik įžengęs į vidų jis pajuto keptų pupelių aromatą. Iki namų dar buvo likę pora kilometrų ir jis pagalvojo, kad pupelių poveikis iki namų išsisklaidys. Prieš taip pagalvodamas jis jau buvo suvalgęs tris dideles keptų pupelių lėkštes. Kai žmogus išėjo iš kavinės, pajuto pirmąjį poveikį. Nusiperdė pakalnėj, pirstelėjo įkalnėj, paleido vėją nuokalnėj. Artėjant prie namų šių reiškinių dažnis ir stiprumas smarkiai sumažėjo, todėl jis jautėsi gana saugus. Visgi prie pat namų jį prispaudė toks stiprus noras, kad teko pastovėti prie durų ir nuleisti garą. Duris atidarė žmona. Ji džiugiai sušuko:
- Brangusis, aš tau paruošiau pačią netikėčiausią vakarienę tavo gyvenime.
Ji užrišo jam akis ir tik tada nuvedė į svetainę, pasodino į kėdę stalo gale. Kai tik ruošėsi atrišti akis, suskambo telefonas. Žmona prigrasino neatsirišti akių ir sutuoktinis pažadėjo nežiūrėti, kol ji sugrįš. Kai žmona išėjo, jis pasinaudojo tinkama proga: perkėlė kūno svorį ant vienos užpakalio pusės ir garsiai paleido vėją. Vėjas buvo ne tik labai garsus, bet ir smirdėjo supuvusiais kiaušiniais. Todėl jis paėmė servetėlę ir pradėjo ja mojuoti. Kai tik pasijautė geriau, vėl prispyrė reikalas. Jis vėl pakėlė sėdmenį ir smagiai pirstelėjo. Garsas buvo panašus į triūbos ir smirdėjo dar labiau. Jis pradėjo mojuoti rankomis. Atmosfera jau beveik normalizavosi, kai jis pajautė, kad vėl spiria reikalas. Jis pagadino orą taip, lyg būtų laimėjęs nacionalinį pirdūnų čempionatą. Langai sudrebėjo, indai ant stalo skimbtelėjo, o gėlės ant stalo iš karto nuvyto. Viena ausimi klausydamasis žmonos pokalbio, jis tęsė šitaip dar 15 minučių, kiekvieną kartą vėdindamas orą rankomis arba servetėle. Kai išgirdo, kad pokalbis telefonu baigtas, jis tvarkingai sulankstė servetėlę, padėjo ją ant stalo, o ant jos tvarkingai pasidėjo rankas. Patenkintas šypsodamasis jis buvo tikras nekaltumo paveikslas.
Atsiprašinėdama, kad užtruko, žmona paklausė, ar nebuvo atsirišęs akių. Įsitikinusi, kad jis tikrai nežiūrėjo, ji nuėmė raištį nuo akių ir jis pamatė prie stalo... sėdinčius svečius, slapta susirinkusius švęsti jo gimtadienio.
***
Senutė gavo pensiją ir už visus pinigus įsistatė šarvuotas duris. Po kurio laiko grįžta iš parduotuvės ir mato: durys susprogdintos, bute viskas suversta, o ant stalo raštelis: "Tu, bobule, daugiau taip nejuokauk!"
***
Pirmaklasis Petriukas sako Onutei:
- Per pertrauką vestibiulyje parodysi man nimetą!
Onutė:
- O kas yra tas vestibiulis?
***
Naujasis rusas pasakoja žurnalistui:
- Gyvenu gerai. Viską "rebiatos" padaro. Skolą išmuša, pašalina, paperka, pamoko. Va, neseniai operoje buvau. Ten toks bičas scenoje pusę valandos dainuodamas mergą smaugė. Nusibodo man žiūrėti. Aš tik ženklą "rebiatoms", tai jie per minutę tą mergą pasmaugė.
***
Žydas ir amerikietis važiuoja traukiniu. Žydas graužia kaulą, o amerikietis įdėmiai žiūri į jį ir neiškentęs klausia:
- Kodėl tu tą kaulą grauži?
Šis atsako:
- Kaulai daro tave protingesnį.
Amerikietis pagalvojęs sako:
- Parduok man tą kaulą už 5 dolerius!
Žydas:
- Gerai.
Amerikietis pradėjo iškart tą kaulą graužti. Begrauždamas sako jis žydui:
- Žinai, už tuos 5 dolerius aš galėjau visą vištą nusipirkti.
Žydas nusijuokia:
- Matai, iškart protingesnis tapai.
***
Traukinio restorane:
- Barmene, aš laukiu alaus jau du šimtus kilometrų!
Albertas Juodeika
