Albertas ONIŪNAS
Žiaurių nusikaltimų aukoms teismo procesas dažnai virsta dar viena moraline trauma. Jų neguodžia nuosprendis, žinojimas, kad nusikaltėliai gavo savo. Niekas jau nebesugrąžins visaginietei Viktorijai Barinovai nužudyto vyro, o berankei senutei iš Zarasų Uljanai Savičienei - prarastos sveikatos.
Šlapinosi rūsyje
Visaginietis Michailas Barinovas (33 m.), ketindamas pakeisti aušinimo skystį savo automobilyje, nusileido į daugiabučio, kuriame gyveno, rūsį. Čia netikėtai pastebėjo užsukantį už kampo jaunuolį. Švarą mėgstantis vyras įtarė, kad jaunuolis ketina priteršti, ir buvo teisus - pasekęs, kur tasai nueis, netrukus pastebėjo leidžiant čiurkšlę ant sienos. Griežtai, vyriškai įspėtas jaunuolis baigė šlapintis ir puolė aiškintis santykių. Jam į pagalbą iš kiemo atskubėjo dar vienas vaikinas. Michailui Barinovui buvo suduota nemažai smūgių, o vienas jų - peiliu į kaklą. Vežamas į ligoninę vyriškis mirė. Visą šį košmarą matė, tačiau vyrui niekuo padėti negalėjo M. Barinovo žmona Viktorija. Žudikas, anksčiau jau kelis kartus teisiamųjų suole pabuvęs Aleksandras Staričionokas (21 m.), buvo sulaikytas netrukus po įvykio, kai jau ketino sprukti iš miesto. Sučiuptas ir jo bendras Ruslanas Zakirovas. Vilniaus apygardos teismas A. Staričionokui skyrė 18 metų laisvės atėmimo ir pripažino itin pavojingu recidyvistu. Teisme nebuvo įrodytas tiesioginis R. Zakirovo dalyvavimas žudant, todėl už bendrininkavimą jam skirta tik dvejus metus kalėti.
Žudikas tuoj bus laisvas
Viktorija Barinova - maža smulkutė moteriškė, kaip ir daugelis visaginiečių, dirba atominėje elektrinėje. Po vyro nužudymo praėjo jau metai, tačiau moteris vis dar negali atsigauti, pasaulis jai atrodo juodas ir niūrus. Ji dalyvavo vyro žudikų teisme. Jos nuomone juos abu reikėjo sušaudyti. Juk tai - žvėrys. Bet jokio skundo nerašė. Tiesiog nėra jėgų vėl būti teisme, vėl girdėti, kaip jie išsisukinėdami ir visiškai nesijaudindami pasakoja apie šalto rudens vakaro įvykius. R. Zakirovas jau tuoj bus laisvėje - metus atsėdėjo iki teismo, dvejus gavo, greičiausiai paleis anksčiau. Nesinori net pagalvoti, kad su juo gali netyčia kur gatvėje susitikti.
Irkutskas - Visaginas
Viktorija kilusi nuo Irkutsko. Ten augo, mokėsi, studijavo. Studijuodama susipažino su Michailu ir už jo ištekėjo. Gimė sūnus Romanas, kuriam dabar jau 11 metų. Baigusi institutą jaunoji šeima nesunkiai apsisprendė nepasilikti tenai, o važiuoti dirbti ir gyventi į Visaginą. Tokiam apsisprendimui turėjo įtakos ir tai, kad Michailo seneliai iš motinos pusės buvo lietuviai ir gyveno prie Ignalinos. Po karo buvo represuoti ir išvežti į Sibirą. Irkutske Michailo mama ištekėjo už vietinio. Be abejo, pora tikėjosi Lietuvoje ir geresnio gyvenimo. Barinovai atvyko 1993-iaisiais, tada dar nereikėjo iškvietimų, vizų. Kaip turįs lietuviškų šaknų, Michailas greitai gavo pilietybę, žmona kurį laiką turėjo tik leidimą gyventi. Dabar jau ir Viktorija yra Lietuvos pilietė. Čia gimė ir dukrelė Aniuta. Mergaitei dabar penkeri. Abu sutuoktiniai dirbo elektrinėje. Visaginas atrodė nuostabus, puikiai suprojektuotas miestas. Šeima nesunkiai įsigijo butą ir gyvenime jau kaip ir nieko netrūko. Michailo brolis gyvena Klaipėdoje, yra jūreivis.
Tėvas neišlaikė smūgio
Michailas buvo itin tvarkingas, jo iniciatyva daugiabučio laiptinės duryse buvo įrengta kodinė spyna, visur iškabinti skelbimai, kuriuose gyventojų ir svečių prašoma nerūkyti ir nešiukšlinti. Nenuostabu, kad tą dieną rūsyje jis davė pastabą - juk nežinojo, kad už tai bus nužudytas. Pasaulis tada Viktorijai skilo pusiau. Ištiko šokas. Norėjosi bėgti iš Visagino ir Lietuvos, kur akys veda. Miestas rodėsi atstumiantis. Michailo palaikus ketino kremuoti, kad išvažiuodama iš čia galėtų išsivežti. Tačiau geri šeimos draugai bei suvažiavę giminaičiai nuramino, padėjo blaiviau įvertinti situaciją. Juk tame Irkutske nelaukia nei butas, nei darbas. Taip ir palaidojo vyrą Visagino kapinėse. Vaikai sunkiai išgyveno tėvo netektį, tačiau jiems lengviau, nes turi mamą. Tik toji jau nebeturi nieko, į ką anksčiau galėdavo atsiremti. Skaudžiausiai atsitiko Michailo tėvui. Jis niekaip negalėjo susitaikyti su netektimi, negalėjo ir nemokėjo toliau gyventi. Mirė praėjus pusei metų po Michailo nužudymo. Barinovai planavo abu tėvus perkraustyti į Lietuvą. Dabar jau kraustyti nebėra ko - tėvas mirė, motina po insulto sunkios būklės ir vargu ar bepamatys tėvų žemę.
Viktorija dabar sūnų moko vieno - kas bevyktų aplink, nieko nematyti, eiti pro šalį ir nesikišti. Antros netekties nebepakeltų. Moteris nesvarsto, kas bus, kai uždarys elektrinę. Tokios diskusijos tarp darbuotojų jau seniai baigėsi - žmonės pavargo ir susitaikė, nes vis vien nieko nepakeisi. Kas galėjo ir norėjo, iš Visagino jau senokai išvažiavo. Geri programuotojai ir kitas paklausias specialybes turintieji pasirinko JAV, kiti - Rusiją. Eiliniai inžinieriai, kaip Viktorija, dirba toliau. Kol yra darbo, pragyventi galima. Moteris baiminasi, ką reikės daryti, kai sūnus baigs mokyklą ir reikės studijuoti. Šiais laikais tai jau daugeliui ne pagal kišenę...
Kankino lygintuvu
Zarasiškiai Sergejus Jermakovas (38 m.), jo brolis Andrejus (34 m.) ir Piotras Barskevičius (39 m.) kaip buvo įpratę gėrė pilstuką viename bendrabutyje. Kai gėralas baigėsi, o kišenės buvo tuščios, trijulė sumąstė, kad pinigų galima prasimanyti pas gretimame bendrabutyje gyvenančią senutę Uljaną Savičienę (72 m.). Anksčiau ta moteris neva prekiavo pilstuku, todėl pinigų tikrai turi. Įsiveržę į U. Savičienės kambarėlį, plėšikai ją sumušė ir pririšo prie kėdės, nepaisant to, kad moteris neturi dešinės rankos ir negali pasipriešinti. Toliau buvo kankinama, reikalaujant pinigų. Senutės kojos buvo deginamos įkaitusiu lygintuvu. Bet ne ką terado sadistai - 38 litus, likusius nuo pensijos, ikoną, dar vieną kitą daiktelį. Policija greitai surado trijulę - kaip ir visus tokius paskutinį protelį pragėrusius debilus. Vilniaus apygardos teismas skyrė S. Jermakovui 8 metus ir 6 mėnesius kolonijos, likusiems - po 8 metus.
Visą gyvenimą - be rankos
Uljana Savičienė gyvena mažame namelyje puikiame gamtos kampelyje ant Ilgio ežero kranto. Kartu - ją prižiūrinti moteris. Vienai senutei jau sunku - dešinės rankos nėra, o kairioji vis labiau silpsta. Kamuoja aukštas spaudimas ir kitos ligos. Todėl ir namelyje gyvena tik vasarą, nes žiemai malkų pasiruošti, kūrenti nėra jėgų. Šaltuoju metų laiku tenka gyventi mieste. Tiesa, po šiurpaus įvykio į bendrabutį moteriškė jau negrįžo, o nuomojasi butą kitame Zarasų pakrašty esančiame name. Uljanos gyvenimas buvo sunkus. Būdama 16 metų, ji išvažiavo į Vilnių, kur vyresnioji sesuo žadėjo parūpinti darbą kepykloje. Viskas būtų buvę gerai, bet kartą geležinkelio stotyje merginos ėjo per bėgius pro stovinčius vagonus ir kažkaip nepastebėjo artėjančio garvežio. Vyresnioji spėjo prasmukti, o Uljanai susiglaudę garvežio ir vagono buferiai sutraiškė ranką. Ji buvo amputuota iki pat peties. Nors ir likusi be rankos, Uljana sugebėjo susirasti vyrą, pagimdyti dukrą. Prisitaikė prie berankės gyvenimo, nors net bulvių nuskusti iš pradžių buvo didelė problema. Moteris ir jos vyras, taip pat invalidas, visą gyvenimą dirbo sargais. Algos buvo mažutės, todėl laikė gyvulių. Prieš vienuolika metų vyras mirė. Uljana, išauginusi dukterį, daug padėjo ir dabar padeda anūkams. Kaune studijuojančiai anūkei pinigų dabar labiausiai reikia. Bet namuose Uljana nelinkusi jų laikyti. Ir tuos tris tūkstančius dolerių, kuriuos gavo pardavusi butą ir persikrausčiusi į bendrabučio kambarėlį, laikė banke.
Snukius - lygintuvu
Kažkas paklebeno durų rankeną. Panašiai darydavo padėti ateinanti kaimynė, todėl U. Savičienė, nieko bloga neįtardama, atvėrė duris. Iškart jai kažkas uždengė akis, pastūmė. Moteris nukrito ir atsipeikėjo virtuvėje, besėdinti pririšta prie kėdės.
- Pradėjo smaugti. Galvoju, ačiū tau, Viešpatie, jau galas. Bet jie smaugia ir vėl paleidžia. Ir vis pinigų prašo. Pasakiau, kad pensijos likučiai spintoje. Bet jiems dar reikia. Viską aplink beversdami, rado perplėštą vieną dolerį. A, sako, tai ir dolerių turi? Tada atsinešė lygintuvą, įjungė ir ėmė man kojas deginti. Aš jiems sakiau, kad nėra tų pinigų, ir rankas bučiavau, maldavau, kad nežudytų. Paskui ant sofos pasodino, vėl surišo. Išėjo, duris užrakino, raktą paliko spynoje iš lauko. Šiaip taip ranką iš tų virvių ištraukiau, prišliaužiau prie durų. Girdžiu - koridoriuje žingsniai. Galvoju: "Viskas, grįžta anie manęs pribaigti". Ačiū Dievui, tai buvo kaimynė. Sako: "Matai, ta sena ragana kažkur išėjo, o raktą spynoj paliko. Taip mane ir surado, - pasakojo U. Savičienė.
Močiutė po įvykio buvo tiek susijaudinusi, kad vos galo negavo. Tris dienas praleido reanimacijoje. Bene kiekvieną kartą po to, kai prokuroras atvykdavo ją apklausti, tekdavo kviestis greitąją. Baisiausia Uljanai buvę teisme.
- Tie snukiai viską melavo. Jiems reikėjo duoti po dešimt metų, kaip prokuroras sakė. Aš pasakiau, kad jiems neatleidžiu. Kad man duotų lygintuvą, tai aš jiems salėj tenai snukius būčiau palyginusi, kaip jie man kojas. Visą dėžutę tablečių per tą teismą išgėriau. Iš to susijaudinimo net tų snukių gerai neįžiūrėjau. Kiek jie man sveikatos atėmė - niekas nesugrąžins. Anksčiau visada žvėrių bijojau. Dabar - tik žmonių, - dėstė senoji.
