Daiva NORKIENĖ
Kad apsigintų nuo žudikų ir maniakų, Jurgita (16 m.) į kišenę įsidėdavo akmenį ir eidavo... aptarnauti vilkikų vairuotojų. Mergina nė pati nežino, kurioje "furoje" buvo pradėtos jos dvynukės. Nėščia, kamuojama priepuolių, kelis mėnesius nesipraususi ir nesikeitusi drabužių Jurgita dar mėgino "dirbti". Ir nežinia, kaip būtų pasibaigusi jos istorija, jeigu kartą, 4 valandą ryto, nebūtų pasibeldusi į vienišo 53 metų vyro duris...
Pabėgo sausio 13-ąją
Ši šiurpoka istorija prasidėjo Vilniaus specialiuosiuose globos ir auklėjimo namuose, kitaip dar vadinamuose mergaičių kolonija. 2000-ųjų rudenį kaišiadorietė motina nutarė nubausti savo sunkaus būdo dukterį - parašė pareiškimą, kad šią apgyvendintų specialiuosiuose globos namuose. Motinos ir dukters konfliktai panėšėjo į žaidimą sviediniu: jos nuolat "mušdavo" po skaudulį viena kitai į vartus. Mama parsivedė naują vyrą ir liepė, kad Jurgita pavadintų jį tėčiu, o dukra pabėgo iš namų. Mama parodė per mažai dėmesio, o atžala atsilygino: prisigėrė su negera kompanija ir nesirodė kelias dienas. Taip vieną gražią dieną Jurgita buvo "supakuota" ir atvežta į perauklėjimo įstaigą, kur, kaip pati sako, patyrė daugiau nei per pusę gyvenimo. Ir jeigu tikėsime Jurga, "verčiau nepilnametei dvynukes gimdyti negu kankintis tame perauklėjimo pragare". Pasirodė, naujokes tenai kankina tarsi rusų armijoje "salagas".
- Toje kolonijoje gerai tiktai senbuvėms. Mus, naujokes, jos skriausdavo kiekvieną laisvą minutę. Tai be priežasties sumuša, tai liepia eiti ir iš kur nori parnešti cigarečių, tai priverčia uostyti klijus. Ir nemėgink pasiskųsti.
2001-ųjų sausio 13-osios išvakarėse senbuvės žiauriai sumušė Jurgitos draugę Justiną, todėl panelės nusprendė: nusispjaut į tą šiltą ir sotų gyvenimą! Ir iš karto po minėjimo bei ekskursijos į televizijos bokštą spruko iš nelemtosios kolonijos. Taip dvi nepilnametės (Jurgitai viso labo tebuvo penkiolika) atsidūrė po šaltu žvaigždėtu žiemos dangumi ir įkvėpė laisvės.
Bijodavo, kad papjaus
Tačiau panelių laisvė buvo visai ne tokia, apie kokią prieš keliolika metų dainavo garsioji Eurika Masytė. Tai buvo dvilypis jausmas, kai nežinai, kas iš tikrųjų esi - auka ar medžiotojas.
Jurgita buvo skaičiusi ir žinojo iš pasakojimų, kad Vilniaus - Kauno greitkelyje dingdavo gražios jaunos merginos. Kad vieną po kito rado suirusius kūnus. Kad prie to paties greitkelio aukas rinkosi maniakas, smaugęs, žaginęs ir akmeniu knežinęs jaunas neatsargias galveles. Tuo metu šalies žiniasklaida vienbalsiai šaukė: nevažinėkite pakeleivingomis mašinomis - pavojinga! O dvi jaunos panelės sugalvojo tame pačiame greitkelyje už pinigus "aptarnauti" tolimųjų reisų vairuotojus.
- Žinoma, kad bijojome! - į "Akistatos" nusistebėjimą nė nemirktelėjusi atsakė Jurga. - Pagalvodavau, kad gali ne pinigus sumokėti, o papjauti, todėl visą laiką kišenėje nešiodavausi akmenuką - būčiau gynusis!
Vilkikų vairuotojai prie jaunų gražių panelių stodavo nedvejodami. Jurgita tvirtina, kad siūlytis nė nereikėdavę: persimeti žvilgsniais, susitari dėl kainos - ir... Jokių meilės pažadų, klausimų, kada vėl pasimatysim, ir jokio ilgesio. Vienas permiegojimas su nepilnamete gašlūnams kainuodavo 40-60 litų. Priklausydavo nuo susitarimo. Minimali dienos "alga" buvo 40 litų, o daugiausia uždirbdavo po šimtą. Tačiau tokia laimė pasitaikydavo kartą per mėnesį.
Jurgitos vairuotojai nė karto neužpuolė, nesumušė, tačiau kažkuris drauge su litais "padovanojo" ir kai ką daugiau. Mergina tapo nėščia.
Sniegas ir badas
Ištisus mėnesius Jurgita ir jos draugė gyveno beveik po atviru dangumi. Nakvodavo kur papuolė: autobusų stotelėse, geležinkelio stotyje, prisiglausdavo ant suoliukų, o kartą netgi susiraitė ant sniego. Susidėjusios uždarbį būtų galėjusios bent jau į kokį pigų viešbutuką įsiprašyti, tačiau neturėjo pasų. "Akistatos" žurnalistės paklausta, kur nusiprausdavo, kada persirengdavo, Jurgita atsakė:
- Niekur! Aš tris mėnesius buvau ir nesipraususi, ir nepersirengusi.
Kuo toliau, tuo buvo sunkiau. Ėmė spausti badas, Jurgitą ištiko kažkoks priepuolis ir ji nugriuvo šalikelėje. Grįžti į specialiuosius globos namus nenorėjo, pas mamą - irgi. Prisiminė, kad Anykščiuose gyvena tėvas, kuris, beje, dukros neaugino ir ja nesirūpino. Tačiau pas tėvą irgi netraukė. Laimė, prisiminė, kad Anykščiuose gyvena toksai vienišas tėvo pažįstamas Jurgis. Purvina, kruvina ir išbadėjusi klajūnė šiaip ne taip nusigavo į "vyno ir akmenų sostinę". Ketvirtą valandą ryto pasibeldė į Jurgio namų duris.
Pasislėpė nuo pasaulio
- Žiūriu - ant slenksčio stovi: nubrozdintu veidu, kruvina, į save nepanaši, - prisimena 53 metų vyriškis. - Ėmiau klausinėti, gal kas sumušė, nuskriaudė. O ji: "Ištiko priepuolis ir nugriuvau". Vėliau jai ir daugiau būdavo tokių priepuolių. Ilgai negalvojau, sakau, eikš vidun, jeigu jau neturi kur dėtis. Pavalgydinau, išsiprausė, sušilo. Sakė, kad neturi kur eiti, tai pasiūliau pabūti. Taip Jurgita ir buvo pas mane: vieną dieną, antrą, dešimtą. Bijojo rodytis žmonėms - kad nebūtų sučiupta ir sugrąžinta į tuos Vilniaus specialiuosius globos ir auklėjimo namus.
Jurgis nenuslėpė, ką žino apie Jurgitos gyvenimą. Anksčiau kartkartėmis Jurgita pas jį užsukdavusi kartu su pamote (tėvo dama), tačiau ilgai tėvo šeimoje neužsibūdavusi. Mat, anot Jurgio, pamotė mergina tiktai naudojosi: pardavinėdavo draugams ir pažįstamiems. Dėl to apie savo šeimą nelaimėlė dabar taip pat beveik nieko nenori žinoti. Beje, didelį smūgį Jurgita patyrė, slapčia pasiklausiusi, ką apie ją kalba tėvas, pats jos neauginęs ir neauklėjęs nė dienos.
Kažkelintą dieną į Jurgio namus paplepėti užsuko merginos tėvas ir Jurga vos spėjo pasislėpti kitame kambaryje. Tėvas lyg niekur nieko pradėjo guostis, kokia nedora esanti jo dukra - paleistuvė, girtuoklė, šiokia, anokia. Laimė, Jurgis pasirodė kaip tikras džentelmenas.
- Tai reikėjo pačiam auginti ir auklėti: lyg ne tavo, tėvo, tai būtų buvusi pareiga!- atkirto buvusiam bičiuliui Jurgis.
Ir "gerajam" tėveliui nieko kito neliko, kaip tik eiti namo.
Suprato iš apvalėjančio pilvuko
Net neįtikėtina, kokius skirtingus žmones likimas gali suvesti draugėn ir netgi sulipdyti visai neprastą šeimyną! Jurgis - išsituokęs 53 metų bedarbis, savo vaikų neauginęs (po ištuokos šie augo su žmona). Anykščiuose gyvena sesers bute, savo namų nebeturi. Kadaise buvo užkietėjęs girtuoklis ir, pasak paties, su ta bėda kovodavo iš visų jėgų. Čia negeria savaitę, dvi, mėnesį, čia vėl kad "užpils". Ir tik svajonėse liko tie seni geri laikai, kai Anykščiuose buvo iki valiai statoma (Jurgis - ilgametis statybininkas), o kišenėse pluoštais vartėsi pinigai. Štai pas tokį vargo mačiusį žmogų ir pataikė ateiti šešiolikos metų ne ką geriau gyvenusi mergina. Aplinkiniai Jurgitą ir Jurgį iš karto pavadino pora.
- Žiūriu vieną dieną, ogi Jurgitos pilvukas lyg ir apvalesnis atrodo, - pasakojo žurnalistams vyriškis. - Sakau: "Jurga, tu tikriausiai esi nėščia!" O ji: "Ne, Jurgi, neišsigalvok!" O ką ten "neišsigalvok". Iš elgsenos, iš nerimo buvo matyti...
Paėmė Jurgis kaip tikras tėvas už parankės panelę: "Eisim į moterų konsultaciją". Ir lyg niekur nieko ją ten nulydėjo. Laukia, nervinasi. Pasirodo ginekologė Nijolė Januškienė ir be didelių įžangų sako: "Jurgita laukiasi dvynių!" Abu iš nuostabos vos neatsisėdo.
Neleido žudyti
Jurgis žinojo, kad dvynukai - tai "greitkelio vaikai". Ir kad jų tėtis tokiu ypatingu momentu "supasi" "furoje" nežinia kokiame pasaulio krašte ir galbūt jau kitai mergaitei be sąžinės graužaties "dovanoja" netyčiukus. Tačiau vyriškio širdyje tarsi kas apsivertė:
- Nežudysi, Jurgitėle, tu tų mažyčių! Jeigu būtų vienas. O čia - dvi gyvybės. Didelė nuodėmė nužudyti iš karto dvi!
Jurgita sako, kad tą akimirką būtų bet ką padariusi, kad nereikėtų sugrįžti į koloniją. O tokioje jaunystėje dvynukus pagimdyti - anokia auka. Ir pavyzdingai ėmė lankytis moterų konsultacijoje. Kaip ir reikėjo tikėtis, nėštumas buvo sunkus. Gyvenimo ir nepriteklių išvargintai jaunai mamai prasidėjo mažakraujystė, teko gultis ligoninėn. Jurgis, gydytoja Nijolė Januškienė, keli kiti pažįstami tapo tikra "palaikymo komanda": ir juokėsi, ir verkė, ir sirgo drauge. Lygiai prieš pusę metų Jurgitai gimė dvi žavios dvynukės: Aurelija ir Kristina.
Anykščiai neatsistebi
Pusė Anykščių ošia, esą Jurgita ir Jurgis gyvena kaip vyras su žmona. Tuo tarpu Jurgis sako merginą pamilęs kaip dukterį, o mažąsias - tarsi anūkėles. Tačiau ne čia istorijos grožis ir intriga. Žmonės, kuriuos aplinkiniai tūkstantį kartų buvo keikę, pasmerkę kaip beviltiškus ar nepataisomus, dėl šeimos pakilo tarsi iš pelenų. Jau seniai Jurgita ir Jurgis vienas antram prisiekė alkoholio neimti nė lašo. Ir vykdo. Gydytoja Nijolė Januškienė nuolat aplanko jaunąją mamytę ir neatsistebi: dvynukės švarios, pamaitintos, namai tiesiog tviska. O Jurgis supa svetimas mergytes tarytum savas.
- Išvaikiau kompanijas, nedrįsta pasirodyti nė vienas girtuoklis! - kalbėdamasis su "Akistatos" žurnalistais džiaugėsi Jurgis. - Kituose namuose, žiūrėk, tai blogas pobūvių ir neplautų skudurų kvapas, tai viskas išmėtyta. O pas mus pavyzdinga švara. Jurgita stengiasi - gražu pažiūrėti.
Išvydęs, kad tvarka šioje šeimoje - anaiptol ne vienadienė akcija, aplink susirinko pats... Anykščių elitas. Gydytoja Nijolė Jaunuškienė su vyru Viliumi tapo mažosios Aurelijos krikšto tėvais. O Kristiną pakrikštijo Jurgis ir plačiai žinoma Anykščių aiškiaregė Sveta. Beje, Sveta šią gražią šeimą supažindino ir su vieno labai garsaus politiko sūnumi, o per šį išsivystė pažintis ir su Edita Mildažyte. Visai neseniai Jurgis, Jurgita ir abi 6 mėnesių dvynukės vos neatsidūrė gatvėje (Jurgio sesuo įsakė išsikraustyti iš buto). Nuo bėdos išgelbėjo "Bėdų turgus".
