Virginija GRIGALIŪNIENĖ
"Dukros manęs nesupranta, visaip kvailina... Sako, ne ašaras liek, o džiaukis, kad pagaliau juo atsikratei... O aš po Jono savižudybės nerandu vietos. Laikas negydo... Jaučiuosi lyg žudikė... Geriau tada nebūčiau pabėgusi - dabar su Joneliu viename kape gulėtume..."
Tokius tvirtinimus iš vieno rajono centre gyvenančios 59 metų Kornelijos (moters prašymu vardas pakeistas) žurnalistė per ilgą pokalbį išgirdo ne kartą ir ne du. Kornelija be perstojo šniurkštė nosimi ir peikė save, kad neturinti stiprios valios - neišdrįstanti pakelti rankos prieš save...
Susidraugavo su... nuomininku
Gyvenimas Kornelijai nepašykštėjo išbandymų. Pirmąsyk jauna daili mergina ištekėjo už nemylimo vyro, nes, anot jos pačios, "atėjo laikas tekėti". Beveik pamečiui gimė dvi dukros. Tačiau ir vaikai tėvų nė kiek nesuartino. Matydamas, kad šeima "nesilipdo", vyras ėmė daugiau išgėrinėti. O vieną dieną Kornelijai buvo pranešta šiurpi naujiena - jos dukrų tėvas žuvo avarijoje.
Antrasis vyras už Korneliją buvo keleriais metais jaunesnis. Gražiai nuaugęs, darbštus. Jį moteris, regis, mylėjo, susilaukė trečiosios dukters... Tačiau gyvenimo vidurkelyje Vidmantą užklupo cukraligė. Liga sparčiai progresavo - Vidmantui reikėjo vis didesnės priežiūros, slaugos... Kornelija kantriai nešė likimo skirtą naštą, tačiau, nepaisant visų jos pastangų, prieš trejus metus Vidmantas pasimirė...
- Ilgiau nei dvejus metus vilkėjau juodus rūbus, daug laiko praleisdavau kapuose, kur niekam nematant kaukdavau iš nevilties, - prisimena Kornelija.
Po vyro mirties Kornelija niekur nesusirado darbo (kas priims, kai ant nosies - pensija). Vidmanto liga buvo ištirpdžiusi ir visas santaupas... Tad jokių pajamų neturinti moteris gyveno tik iš suaugusių, šeimas jau sukūrusių dukrų paramos, o vasaros metu šiek tiek prisidurdavo uogaudama, grybaudama. Nebeįstengdama išlaikyti dviejų kambarių buto Kornelija ėmė ieškoti nuomininko.
- Rajoniniame laikraštyje perskaičiau skelbimą, jog pagyvenęs, vienišas, materialiai apsirūpinęs vyras ieško kambario, - toliau pasakoja Kornelija. - Paskambinau nurodytu telefonu, pasiūliau. Sutarėme, kad Jonas rytoj prisistatys... O jis kaip atėjo su dviem krepšiais, taip ir pasiliko...
Jonas buvo kitoks...
Kornelija iki šiol nesuvokia, kuo ją apžavėjo naujasis pažįstamas, nuomininkas, kurį ji pamilo - nebijanti to pasakyti - iš pirmo žvilgsnio.
- Jis nebuvo mano idealas, - iki šiol tvirtina Kornelija. - Storas, pilvotas, randuotu veidu... Kažkokio keisto, šaižaus balso... Bet mane burte užbūrė ne Jono išorė, o vidus...
Kornelija sakė tik iš Jono lūpų pirmąsyk išgirdusi "mažyte", "vaikeli", "mazge", tik Jono prisilietimai buvę tokie švelnūs, raminantys ir kaip niekad iki tol Kornelija ėmusi jaustis tokia saugi, tokia tvirta... Kornelija neslepia - ligotas vyras ilgus metus buvo liūdnas, paniuręs, bejėgis, o štai pora metų vyresnis Jonas tiesiog spinduliavo aistra, energija, entuziazmu...
Skandalas, anot Kornelijos, kilo tada, kai dukros sužinojo, jog jų motina "prasidėjusi" su nuomininku. Dukros lyg susitarusios Joną peikė, niekino, įtarinėjo esant didelį melagį ir aferistą, tačiau iki ausų įsimylėjusiai Kornelijai atrodė, kad vaikai jai tiesiog pavydi... Nejausdamas prielankumo Jonas irgi atsiribojo nuo Kornelijos dukrų, tą patį primygtinai siūlė padaryti ir Kornelijai. Girdi, tu gyvenk savo gyvenimą, o dukros lai gyvena savo... Bet kuri motina tai supras - atsiriboti nuo vaikų... Nesutarimai, pykčiai, barniai tik stiprėjo...
Kornelija jautėsi atsidūrusi tarp dviejų ugnių: sugyventinio ir dukrų.
Kartą Kornelija, kaip pati sakosi, pataikaudama dukroms, eilinį kartą be priežasties užsipuolusį Joną ėmė ir išvarė. Tai sužinojusios dukros nudžiugo, o Kornelija... dieną naktį gulėjo įsikniaubusi į šlapią pagalvę ir laukė Jono skambučio, dar tiksliau - prašymo priimti atgal... Žinoma, sulaukė.
Tokių trumpalaikių "išvarymų" buvo bene septyni. Jonas žinojo - vieną dieną Kornelija jam parodys duris, o kitądien pati paskambins ir maldaus sugrįžti...
Pakvipo paraku
Ko gero, "gervės ir gandro" principu paremtas Kornelijos ir Jono bendras gyvenimas būtų tęsęsis dar ne vienerius metus, jei ne vienas paskui kitą įvykę du pavojingi incidentai. Kartą sugrįžęs iš pusbrolio Jonas atsivežė... pistoletą. Portfelyje paslėptą ginklą Kornelija aptiko atsitiktinai. Kai pasiteiravo, kam Jonui pistoletas reikalingas, išgirdo miglotą atsakymą: "Nėr gyvenimo, kada nors imsiu ir nusišausiu... Gal ir tave pasiimsiu kartu..." Kornelija pamanė, kad Jonas juokauja.
Vieną vakarą Jonas vėl grįžo girtas, vėl ėmė prie Kornelijos kabinėtis. Ši jam kažkuo atsikirto ir vos spėjo išnešti kudašių. Kitąryt Kornelija į savo butą sugrįžo lydima dukters ir žento. Jie Joną sugėdijo, o motiną primygtinai paprašė išvaryti sugyventinį lauk ir daugiau jo niekada nepriimti.
Jonas, anot Kornelijos, labai dėl to krimtosi, atsiprašė, pažadėjo, jog daugiau to nebus. Ir, didžiuliam artimųjų pykčiui, Kornelija su Jonu susitaikė. Tačiau ramybė ir santarvė šiuose namuose truko neilgai - gal kokią savaitėlę. Vėl pora susikivirčijo, vėl Jonas stvėrėsi ginklo, vėl Kornelija naktį pabėgo pas netoliese gyvenančią dukrą... Po šio incidento Jonas jau nori nenori privalėjo susirinkti savo daiktus. Išsiskirdami Jonas ir Kornelija vienas kitam parašė atsisveikinimo laiškus. Jis užsiminė greitai nusižudysiąs, o ji, kad ir kaip sopėjo širdį, atbula ranka išraitė visiems laikams užmiršti buto adresą ir mobiliojo telefono numerį... Išeidamas pro duris Jonas Korneliją apkabino ir pabučiavo. Kornelijos kūnas nuėjo pagaugais - ji vos susitvardė nepašnabždėjusi: "Pasilik..." Dėl to dabar labiausiai ir graužiasi.
Jonas nusišovė
Vos Jono daiktų prikrautas automobilis išsuko iš daugiabučio kiemo, Korneliją nutvilkė bloga nuojauta - jis daugiau nesugrįš. Ne, ji tada dar netikėjo, kad Jonas gali išpildyti savo pažadą ir nusižudyti, bet pajuto, kad daugiau su juo susitikti neteks.
Visą savaitę Kornelija nei valgė, nei miegojo. Slampinėjo iš kampo į kampą ir veltui maigė Jono mobiliojo telefono numerį - išgirsdavo vis tuos pačius operatorės žodžius: "Telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų". Dėl netikėtai prarasto mylimojo nerimaujanti moteris susižinojo, kad miesto ligoninėje dirba tolima Jono giminaitė. Kornelija į šią moterį kreipėsi su viltimi, jog pavyks sužinoti, kur Joną būtų galima surasti. "Vakar palaidojom", - giminaitės atsakymas Korneliją galutinai išmušė iš vėžių.
Paaiškėjo, kad Jonas nuvažiavo į vieną Prienų rajono bažnytkaimį, pas senus pažįstamus, ir nusišovė nelegaliai turėtu pistoletu... Į nelaimės vietą atvykę Prienų rajono PK kriminalistai Jono drabužiuose aptiko du atsisveikinimo laiškus. Ikiteisminio tyrimo skyriaus vadovas tų laiškų turinį "Akistatai" plačiau komentuoti atsisakė, tik užsiminė, kad Jonas buvo pasijutęs niekam nereikalingas, visų atstumtas...
- Jei aš jo nebūčiau išvariusi, dabar laimingi gyventume, - vėl įsiraudojo Kornelija, stengdamasi neprisiminti dažnai kildavusių barnių, nesutarimų. - Negaliu sau to atleisti... Jaučiuosi labiausiai dėl visko kalta... Aš esu Jono žudikė...
Sunku buvo Korneliją įtikinti taip giliai nesielvartauti, neprisiimti sau būtų ir nebūtų nuodėmių. O jei, neduok Dieve, eilinio įsiūčio priepuolio pagautas Jonas būtų nušovęs ir Korneliją?
- Na ir kas? Gailiuosi, kad tada pabėgau... Man dabar daug blogiau... Tai kas, kad kvėpuoju - ir mano gyvenimas sustojo... - žiūrėdama į vieną tašką, šaltakraujiškai svarstė Kornelija.
Kornelija prasitarė labiausiai pykstanti ant dukterų. Girdi, nereikėjo joms kištis į motinos gyvenimą, nereikėjo reguliuoti, nurodinėti, patarinėti. Dukros, anot Kornelijos, kažkodėl negalėjo pakęsti Jono ydų, bet seniai susitaikiusios su savų vyrų blogybėmis, jiems irgi atleidžiančios... O motiną "kusino" sugyventiniu greičiau atsikratyti... Beje, baisiausia net ne tai! Anot Kornelijos, kai dukros sužinojo, kad Jonas nusižudė, net nušvito iš džiaugsmo! Išsišaipė iš motinos ašarų!
- Joms nesuprast mano skausmo... - vėl pradėjo raudoti nelaiminga moteris.
Tiesa, Kornelija sakė nujaučianti, jog dabar dukrelės jau šiek tiek gailisi, kad viskas taip pasibaigė. Galbūt suprato motinai ne padėjusios, o pakenkusios. Kas, girdi, iš to - atgal gyvenimo nesugrąžinsi, Jonelio neprikelsi.
Jaučiasi lyg zombė
Kornelija kreipėsi į psichiatrą, nes suprato, kad be vaistų neišsilaikys, išprotės. Gydytojas pasitaikė labai malonus, dėmesingas. Patarė mažiau gilintis į praeitį, kurią pakeisti jau nėra jokių galimybių, o ramybės ir užsimiršimo ieškoti daugiau bendraujant su dukromis, anūkais (Kornelija šiuo patarimu nepasinaudojo, neplanuoja to daryti ir ateityje). Daktaras Kornelijai paskyrė ir depresines nuotaikas mažinančių vaistų. Tačiau išgėrusi pirmąją amitriptilino tabletę (tai pigūs, senos kartos antidepresantai, turintys didžiulį šalutinį poveikį) Kornelija sakė pasijutusi lyg zombė - nei gyva, nei mirusi, nei normaliai mąstyti, nei sveikai protauti negalinti būtybė. Kornelija sakė daugiau šių vaistų negersianti. Kaip, girdi, bus, taip.
Mylimojo netektį itin skaudžiai išgyvenančiai moteriai mažumą palengvėja pasivaikščiojus Nemuno pakrantėmis, atsivertus knygą... Tačiau įpusėjusi puslapį Kornelija net nepajunta, kaip nustoja skaityti ir nejučia panyra į skausmingus prisiminimus...
Čia pat Kalėdos. Anksčiau Kornelija šią vieną gražiausių metų švenčių sutikdavo smagiai ir triukšmingai, kartu su dukterų šeimomis, aplink linksmai čiauškant būriui anūkų... Šiemet bus kitaip. Kornelija niekur nekels kojos iš namų, greičiausiai neruoš ir Kūčių stalo. Kam? Juk Jono nėra...
- Po paskutiniojo mudviejų išsiskyrimo, kai dar nežinojau, kad Jonelis nusižudė, papuošiau ir prie lango pastačiau dirbtinę eglutę, - iš Kornelijos akių vėl pasipylė ašarų upeliai. - Maniau, Jonas tikrai vakare atvažiuos prie mūsų daugiabučio ir, išvydęs buto lange žybsinčias žalias girliandas, supras tai kaip kvietimą sugrįžti, susitaikyti... Nesulaukiau...
