Susikirtus valdžioje esančių politikų nuomonėms, susikompromitavus kokiam pareigūnui ar ryškėjant kitiems vyriausybės krizės ženklams, valdžios vyrai paprastai prabyla apie stabilumo svarbą. Užmerkime akis prieš tą ar aną negerovę, svarbu laiduoti pastovumą.
Kitas ne mažiau svarus argumentas, kuriuo dažniausiai bandoma užtrinti skandalus – o ką apie mus pagalvos užsienis? Ką pasakys Europos Sąjunga? Kitaip sakant, neneškime šiukšlių iš namų, tvarkykimės patys.
Pastovumą šį kartą palikime nuošaly, tik priminę, kad skelbiamą stabilumą nuo stagnacijos kartais gali skirti vos vienas žingsnis. Verčiau pabandykime pasvarstyti, kiek iš tikro mums svarbi ta užsienio nuomonė.
Štai Čekijoje šiuo metu kilo koalicinės vyriausybės krizė. Ir vienas iš svarbesniųjų opozicijos argumentų – ką apie mus pagalvos užsienis. Svarbu greitai apsivalyti.
O ką mes čia, Lietuvoje, galvojame apie Čekijos vyriausybės krizę. Nieko. Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad daugiau nei devyniasdešimt nuošimčių tautiečių, jeigu ir girdėjo ką apie Čekijos ministro pirmininko buto skandalą, savo nuomonės apie Čekiją nepakeitė.
O iš šios istorijos Lietuva turėtų ko pasimokyti. Premjeras Stanislavas Grosas Prahoje įsigijo butą. Žurnalistai paskaičiavo, kad už pirkinį ministras pirmininkas sumokėjo daugiau, negu kad yra uždirbęs per visą savo gyvenimą. Įtikinamai paaiškinti, iš kur gavo lėšų politikui nepavyksta. Ir kai kurie koalicijos bendradarbiai garsiai, nors nežinia kiek pagrįstai šaukia – paskubėkime, visi į mus žiūrį, o mūsų premjeras korumpuotas...
Lietuvoje pirmoji šios čekiškos istorijos dalis šiandien sunkiai įsivaizduojama. Kaip čia skaičiuosi, ar kuris pareigūnas perka pagal išgales, jeigu jis viešai savo algą išdalija labdarai. Algos atsisakantis pareigūnas ar visuomeniniais pagrindais dirbantis patarėjas neretai kelia ne visai gražių minčių.
O štai antroji čekiškos istorijos dalis – nepatenkintųjų riksmai “Ką apie mus pasakys pasaulis, ką pagalvos Europa?” lengvai rastų analogų Lietuvos politiniame gyvenime. Kone visuose pastarojo meto mūsų politikos skandaluose ir skandaliukuose – KGB rezervo karininkų istorijoje, prezidento kelionės į Maskvą svarstymuose, į prezidentūros pokylį neįleisto garbės konsulo istorijoje – vis stengiamasi pabrėžti būtinumą gelbėti Lietuvos prestižą.
Nors šiuo atveju užsienio reikalų ministrą Antaną Valionį gal ir reiktų laikyti suinteresuotu asmeniu, jo tikinimai, kad KGB rezervo karininkų istorija jokios rimtesnės įtakos Lietuvos užsienio politikai nedaro yra tvirtai pagrįsti. Mūsų skandaliukai užsienyje žinomi taip pat plačiai, kaip ir Čekijos premjero buto istorija Lietuvoje.
Kitas dalykas, kad nuolatiniai politikų raginimai atsižvelgti į užsienio nuomonę, šiukštu nepagadinti gero šalies įvaizdžio labai jau primena anuos tarybinius laikus. Tuomet taip pat vis pergyventa, kad apie kokias “respublikines” negeroves nesužinotų Maskva. O naivūs tiesos ieškotojai, pamiršę patarlę, kad varnas varnui akies nekerta, mėgindavo tiesos ieškoti Kremliuje. Vienam kitam gal ir pasisekdavo. Kaip ir šiandien Strasbūro teisme kartais tautiečiams pavyksta laimėti bylą prieš Lietuvą. Gal ir gerai, kad išlieka viltis jog esama kažko, kas galėtų iš šalies tarti tiesos žodį. Nors labiau reiktų džiaugtis, jeigu tiesą ir dorą pamynęs pareigūnas bijotų ne užsienio nuomonės ar skambių etikos kodeksų. Didžiausia gėda turėtų tapti paviešinimas tarp savųjų.
Dorovė nėra eksportui ar parodai skirta prekė.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt)
