Žmonės linkę tikėti tuo, ką gali pamatyti, paliesti, užuosti... Kur kas sunkiau tikėti kažkuo, kas negirdima, nematoma, gal kartais tik jaučiama. Įvairius protui nesuvokiamus reiškinius vadiname mistika. Vieni jais tikime, kiti juos aiškiname sutapimais ar atsitiktinumais. Įvairiai žiūrima ir į žmones, kurie kitų fizines ar psichologines kančias gydo rankų prisilietimais ar pranašauja ateitį. Tokia "kitokia" yra laikoma Šakių kriminalinės policijos ekspertė Aida LUCKUVIENĖ, gyvenanti Gelgaudiškio miestelyje.
- Teko girdėti, kad jus vadina ragana?..
- Vieni mane vadina ragana, kiti burtininke, treti - bioenergetike, o aš manau, kad esu tiesiog žmogus, kuriam duota šiek tiek daugiau, nei kiekvienam. Savo galias vadinu stipria nuojauta, gebėjimu kitiems perduoti gerąją energiją. Manau, tai yra dovana, man duota aukštesnių jėgų, ir ja turiu dalintis su kitais. Mes, kriminalistai, vieni iš pirmųjų sužinome apie padarytą nusikaltimą, stengiamės kuo greičiau atvykti į nusikaltimo vietą ir surinkti kuo daugiau galimų įkalčių. Esant nusikaltimo vietoje, būtina bandyti įsivaizduoti nusikaltimo aplinkybes, kaip visa tai vyko. Tam reikia ne tik patirties, bet ir fantazijos, o kartais nuojautos. Tai ne toks darbas, kai penktą valandą vakaro galima ramiai uždaryti kabineto duris. Į nusikaltimo vietą tenka vykti ir poilsio dienomis, ir iš šiltos lovos kilti vidurnaktį.
- Bendraudama su žmogumi, visada užsidegate žvakę, kaip padarėte dabar?
- Žvakė bekalbant - tai geros energijos šaltinis. Ją dažnai užsidegu, o namuose stengiuosi neturėti blogą energiją skleidžiančių daiktų. Juos galima jausti. Štai mano raganos (tai kolekcija, kurioje kelios dešimtys skudurinių, plastikinių, iš siūlų ir kitokių medžiagų pagamintų raganų) - jos visos geros. Nuvažiavau pas savo giminaitę. Ji turėjo vieną raganiukę. Tai tiesiog jauti, kaip nuo jos sklinda bloga energija. Patariau ją kuo greičiau išmesti.
- Kada pajutote galinti šiek tiek daugiau nei eilinis mirtingasis?
- Tai atsitiko daugiau kaip prieš 20 metų. Tuomet dirbau ligoninėje sanitare. Tekdavo padėti ir operacijų metu. Vieną kartą per ligoninės langą pamačiau, kad į kiemą atvažiavo greitosios pagalbos automobilis. Nežinojau, ką atvežė, kas atsitiko, bet tuomet pajutau, kad tiesiog žinau, jog šitam žmogui mes nebepadėsime - jis mirs. Netrukus paaiškėjo, kad nuojauta manęs neapgavo. Tuomet to nesureikšminau - juk visi kartais kažką jaučiame. Tačiau tos nuojautos mane ėmė persekioti. Atvežus sunkų ligonį, kartais tiesiog žinodavau, kad jis operacijos neišgyvens. Tokiais atvejais prašydavau, kad mane kas nors pakeistų. Apie šias nuojautas papasakojau chirurgui. Jis patarė man neišsigąsti - anot jo, turiu Dievo dovaną. Nevadinu savęs aiškiarege. Manau, kad tiesiog turiu stipresnę nei kiti žmonės nuojautą. Tačiau dirbti ligoninėje negalėjau ilgai, man tai buvo per sunku. Pradėjau net bijoti. Prieš 20 metų pradėjau dirbti tuometinėje milicijoje.
- Ar pakeitus darbą nuojautos susilpnėjo?
- Ne, jos niekur nedingo. Bet pamažu "susigyvenau" su jomis.
- Kaip jos dabar pasireiškia?
- Pavyzdžiui, dažnai žinau, kad žmogus gyvena paskutines savo dienas, o gal valandas, nes aš jų tarsi nebematau. Toks jausmas, kad praėjo ne žmogus, o jo šešėlis... Kartą susitikau laiptinėje kaimyną, praėjau pro jį net nepasisveikinusi. Žinojau, kad tai man gerai pažįstamas žmogus, bet jo kaip ir nebuvo... Tą pačią dieną jis buvo sužalotas medžioklėje ir mirė. O kartais matau nepažįstamus žmones. Jie kalba, juokiasi, bet jų akys jau nebe tokios - jos tarsi nebegyvos.
- Ar nebandote žmonių įspėti?
- Visų pirma, jie tikriausiai nelabai patikėtų, gal išsigąstų. Kokią aš turiu teisę tai daryti?
- Kada pajutote, kad sugebate įžvelgti įvairius žmonių negalavimus?
- Nuvažiavau pas močiutę į kaimą. Jos kaimynė pasiguodė, kad skauda ranką - krisdama buvo stipriai ją susitrenkusi. Buvo pas gydytoją, jis sakė, kad kaulas nelūžęs, tačiau skausmas vis neatlėgo. Pačiupinėjau jos ranką ir supratau, kad ji vis dėlto lūžusi. Tiesiog pajutau tai. Moteris nuvažiavo dar kartą pas gydytoją. Peršvietus ranką paaiškėjo, kad ji tikrai lūžusi.
- Į jus kreipiasi nemažai žmonių. Ko jiems dažniausiai reikia?
- Jie kreipiasi dėl įvairių dalykų. Prieš keletą metų man paskambino iš Vilkaviškio. Vienos inteligentiškos šeimos nariai prašė atvažiuoti pas sunkiai sergančią mamą. Ji į savo kambarį neįsileisdavo svetimų žmonių, tik pačius artimiausius, tačiau mane priėmė. Moteris sunkiai sirgo onkologine liga. Važiavau nežinodama, ką aš ten darysiu. Pamačiusi tą moterį, supratau, kad ilgai nebegyvens: ligonė buvo išsekusi, nebesikėlė iš lovos. Pagalvojau, kad galiu šiek tiek palengvinti jos kančias ir padėti jai dar truputį pabūti šiame pasaulyje. Tiesiog kalbėjausi su ja, laikiau jos rankas, liečiau skaudamas vietas. Pas ją važiuodavau dažnai. Atrodo, jausdavau, kad jai manęs reikia. Po kelių mėnesių, prieš pat Kalėdas, ji stebuklingai pakilo iš lovos - prašė nuvesti prie lango, norėjo pamatyti sniegą. Vėliau, žiemai įpusėjus, užpustė kelius ir aš keletą dienų pas ją nenuvažiavau. Jos giminės paskambino ir pasakė, kad ji mirė. Tai buvo vienas sunkiausių atvejų, su kuriais man teko susidurti. Šie susitikimai mane labai išsekino. Be to, kiek vėliau man pačiai teko gydytis tokią pačią onkologinę ligą, kuri pasireiškė toje pačioje vietoje, kaip ir minėtai moteriai. Laimė, laiku pastebėjau - liga, atrodo, pasitraukė.
- Ar gydydama žmones atiduodate jiems savo energiją?
- Ne, nemanau, kad savo. Tai kažkokia visuotinė, galbūt Aukščiausiojo energija. Aš esu tarsi tos energijos laidas. Aš ir pati tiksliai nežinau, kaip tai vyksta. Pamačiusi žmogų ne iškart žinau, ką darysiu. Man reikia iš pradžių su juo pasikalbėti, pajausti jį. Tada rankos, atrodo, pačios žino, ką daryti. Vienu metu, dirbdama kalėjime, pastebėjau, kad būrio vadas šlubuoja - vaikšto krypuodamas. Jo kojos prieš daug metų buvo lūžusios. Pagalvojau, kad galėčiau jam padėti. Pasiūliau, nors pati tuo metu dar gerai nežinojau, ką aš darysiu. Vyriškis, nors ir nedėjo didelių vilčių, sutiko. Pradėjau daryti masažus. Iki tol jų niekada nebuvau dariusi. Po kelių seansų jam pradėjo gerėti. Po kelių mėnesių jis pradėjo visai normaliai vaikščioti.
- Ar kreipiasi į jus žmonės dėl dvasinių kančių?
- Taip, tokių yra daugiausia. Ateina žmonės ir sako, kad kamuojami depresijos. Iš tikrųjų tai - susipykimas su pačiu savimi, harmonijos stygius. Žmones vis daugiau užvaldo godulys, pinigai. Jie praranda ryšį su gamta. Vėliau puola į depresiją, apatiją. Su tokiais žmonėmis tenka daug kalbėtis, paskui, kaip aš sakau, "lįsti" į galvą - reikia žmogų prikelti iš tos apatijos.
- O ar nepaprašo moterys padėti privilioti, sakykime, Petrą, Joną?..
- Tai jau juodoji magija. Beje, nereikia jos nuvertinti. Pastaruoju metu juodoji magija labai klesti. Žmonės nori turėti daugiau turto ar bet kokia kaina paveržti patikusį žmogų. Blogoji energija užvaldo vis daugiau mūsų erdvės, piktos jėgos kartais apsėda ir visai niekuo dėtą žmogų. Tai mes ir vadiname apsėdimu ar asmenybės susidvejinimu. Neseniai man teko susidurti su panašiu atveju. Tai buvo jauna, mažą vaikelį turinti moteris. Ji pati suprato, kad vyksta kažkas negero. Tiesiog pajuto, kad kartais, atrodo, prieš jos pačios valią pagauna žiaurumo protrūkiai. Labiausiai moterį išgąsdino, kai, apėmus pykčio bangai, vos nesužalojo savo kūdikio... Tokiais atvejais gydyti padeda ir šventinta žvakė bei kryžius. Beje, paprastai juodųjų jėgų užvaldyti žmonės šventų daiktų vengia.
- Kaip pati atsipalaiduojate, pasisemiate tos gerosios energijos?
- Bendraudama su žmonėmis išsenku, tarsi perimu iš jų dalį neigiamos energijos. Ją reikia kažkur padėti. Išsikraunu piešdama. Kartais piešiu ant popieriaus lapų. O kartais tiesiog ant sienos. Mano piešiniai dažnai būna šiek tiek niūrūs - tai reiškia, kad valausi nuo blogosios energijos. Atgauti jėgas man padeda ir ąžuolas. Kad ir kur begyvenčiau, artimiausiame miške susirandu savo ąžuolą. Šis medis teikia stiprybės, pulsuoja gera energija. Be to, aš ir miegu ąžuolinėje lovoje. Netrukus ketinu su dukromis išsikelti į kitus namus - susiradome nuostabią seną sodybą ant upelio kranto. Visada apie tokią svajojau. Daugiabučiame name man gyventi yra sunku. Čia per daug žmonių. Kiekvienas jų turi savo aurą, savo energetinį lauką, kuris dažnai kertasi su manuoju. Tai mane slegia.
- Vieni tiki energetinėmis galiomis, kiti iš jų pasišaipo... Kaip reaguoja pažįstami, bendradarbiai?
- Aš nekreipiu į tai dėmesio. Apskritai, kaip galima tikėti ar netikėti tuo, ko nežinai. Bendradarbiai to nesureikšmina. Kartais draugiškai pajuokauja.
- Ar šios galios jums padeda darbe?
- Stengiuosi atsiriboti... Nuojautų juk prie bylos neprisegsi - reikia daiktinių įrodymų. Kartais tai padeda - užveda ant kelio, bet kartais tam tikra prasme ir trukdo. Būna, žinai, kad žmogus kaltas, bet dėl įrodymų stokos jis išteisinamas...
- Ar energetinės galios yra paveldimos?
- Manau, kad taip. Žinau, kad mano prosenelė buvo kaimo žiniuonė. Gydydavo įvairiomis žolelėmis. Močiutės žiniuone nevadino, bet ji irgi turėjo panašių galių. Kaime žmonės jos net vengdavo. Žinau, kad mano sūnus irgi turi energetinių galių. Jis dabar gyvena užsienyje. Ir nors seniai yra suaugęs, ne visada tinkamai tas galias naudoja. Dėl to net susipykstam. O trys dukros kol kas tik labai domisi energijomis. Gal dar per jaunos.
- Esate jauna simpatiška moteris. Viena auginate vaikus. Kodėl šalia jūsų nėra gyvenimo draugo?
- Vyrams reikia "vištų"... Matyt, esu per daug savarankiška, nepriklausoma, stipri. Tai vyrus gąsdina. Jie mėgsta silpnesnes už save moteris, nori būti padėties šeimininkai.
Kalbėjosi Justina RIŠKUTĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotr.
