Tai buvo seniai, dar pokario metais. Gyveno mūsų Burtimonių kaime moteris, kurią visi žolininke vadino. Ji pažinojo daug gydomųjų žolelių, rinkdavo jas, džiovindavo ir duodavo žmonėms, kuriems jų reikėjo. Pinigų ji už tas žoleles neimdavo, bet moterys, kurios dažniausiai jų, tų žolelių, ateidavo, negi eis tuščiomis rankomis - tai sviesto sumušusi, susivyniojusi į skarelę atneš, tai sūrio, džiovinto ar šviežio, tik išimto iš sūrmaišio, tai kiaušinių parinks arba ragaišio iškepus atneš, grietinės indelį pripils, ar varškės gumulėlį įsidės. Vieną dieną mes su mama buvom atėjusios pas tą žolininkę žolelių paprašyti. Mums besišnekučiuojant, atėjo kaimynė Jasaitienė, kuri buvo neseniai palaidojusi savo mažą dvejų metukų sūnelį. Tais metais apylinkėje siautė difterija, daug vaikų ja sirgo. Vežė Jasaičiai arkliais į miestą savo sūnelį pas gydytojus, tačiau nespėjo - kelyje mirė vaikelis. Ir dabar motina labai verkė, dejavo, aimanavo savo mažojo mirusio Antanuko. "Už ką, Viešpatie, mane baudi, kad pasiėmei mano mažą vaikelį". "Neraudok, motin, nesielvartauk, nežinomi mums Viešpaties keliai, - prabilo žolininkė. - Tavo vaikelis mirė mažas, niekam nespėjo nusikalsti anei blogo padaryti. Jis dabar angelėlis danguje, o ką tu žinai, kas iš jo būtų išaugęs, gal jis būtų žmonių nemylimas, nekenčiamas, ujamas, niekinamas. Iš jo gal būtų tyčiojamasi, gal būtų klystkeliais išėjęs. Ar gali būti didesnė širdgėla tėvams, kaip matyti savo vaiką, pasukusį blogu keliu? Žinoma, aš suprantu tavo skausmą, juk pati esu motina, aišku, nieko nėra sunkiau, skaudžiau, kaip laidoti savo vaiką, bet tebūnie Dievo valia, o tu pasimelsk ir Dievas suteiks tau nusiraminimą bei paguodą".
Daug metų prabėgo nuo tų dienų, daug vandens upėmis nutekėjo, o aš iki šiol prisimenu tos žolininkės pasakytus žodžius ir galvoju, ar ji buvo teisi taip sakydama. Ar iš tiesų nereikia gailėti mirusių mažų vaikų, ar tikrai geriau, kad mirtų mažas, negu išaugtų nusikaltėliu, neišeitų iš kalėjimų.
Vitalija Pukštienė
