Lolita KAMINSKIENĖ
"Ponai prisiekusieji, posėdis tęsiasi!" - kitados yra pasakęs Ostapas Benderis. Uteniškė Marytė Braciuvienė šią garsiąją frazę, šiek tiek pakoregavusi, matyt, galėtų rėkte išrėkti. Koreguoti nedaug ką ir reikėtų: per beveik trejetą kovos už žalos atlyginimą, susirgus profesine liga, metų įvyko jau aštuoniolika teismo posėdžių. Į tą aštuonioliktąjį Marytė nukulniavo visai neseniai - kovo 26 dieną. Kad dar kartą vietoj lauktų pinigų gautų jau įprastą "dovaną" - špygą po nosim.
Ištvers - neištvers?
Marytės Braciuvienės istorija prasidėjo 2000 metų pradžioje, kai moteris susirgo nepagydoma liga - infiltracine plaučių tuberkulioze. Šią ligą Marytei "įpiršo" ketverių metų darbas Utenos apskrities ligoninės Tuberkuliozės skyriuje. Vėliau komisija, tyrusi darbo sąlygas minėtame skyriuje ir surašiusi darbo sąlygų higieninę charakteristiką, nustatys begalę Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo pažeidimų, o Marytės darbą (žmonių, sergančių baciliarine tuberkulioze, priežiūrą) priskirs pavojingų darbų kategorijai.
Bet tai bus vėliau. O iš pradžių susirgusi moteriškė keturis mėnesius gydėsi tame pačiame Tuberkuliozės skyriuje. Dar keturis mėnesius - nedarbingumo lapelis. Jau tada ligonė susidūrė su keistu nenoru kalbėtis apie jai priklausančią profesinę kompensaciją. Skyriaus vedėja vis sakydavo, kad "tau, Maryte, niekas nepriklauso", todėl ir pažymos apie ligą bei darbą nesiskubino išrašyti. Nors kai skyriuje prireikdavo Marytės pagalbos, toji ir vidury nakties iš šiltos lovos pakelta lėkdavo į darbą per visą miestą, apatinius drabužėlius vos spėjusi pasikišti po pažastimi...
2000-ųjų spalio 25 dieną Marytei Braciuvienei buvo nustatyta profesinė liga, o po penkių dienų - spalio 30-ąją - ir antroji invalidumo grupė. Dar prieš nustatant ligą, 2000-ųjų rugsėjo 11 dieną, Marytė buvo atleista iš darbo. Ir liga diagnozuota kaip tik tą dieną. Štai dėl šių datų - spalio 25-osios bei rugsėjo 11-osios - ir susikirto teismuose dviejų valstybinių institucijų - Utenos apskrities ligoninės ir Utenos rajono "Sodros" - interesai. Nei viena, nei kita nenorėjo (ir vis dar nenori) mokėti Marytei Braciuvienei tą nedidelę, bet ligonei labai reikalingą kompensaciją.
O reikalinga ji buvo todėl (dabar - juolab reikalingesnė), kad liga iš lėto darė savo juodą darbą. 2001 metų rugsėjo 6 dieną Marytė Vilniuje, Santariškėse, buvo pakišta po peiliu - atlikta sudėtinga plaučių operacija. Gydytojai sakė: jei dešimt dienų ištvers, tai gyvens. Marytė ištvėrė. Dabar bandytojų ištverme vaidmens ėmėsi Utenos rajono "Sodra" ir apskrities ligoninė: jei M. Braciuvienė, tampoma po teismus, ištvers dar kokį trejetą metelių ir liks gyva, bus galima... sutikti išmokėti kompensaciją? Ne, ne. Bus galima... eksperimentuoti iki pergalingos pabaigos. Tik iki kieno pabaigos?
Eksperimentas
Šiuo metu Marytės Braciuvienės ir jos šešiolikmečio sūnaus mėnesio pajamos - 290 litų (antrosios grupės invalidumo pensija). Tiesa, Utenos apskrities ligoninė ir Utenos rajono "Sodra" "sutaupė" Marytei daugiau kaip 7 000 litų profesinės kompensacijos, bet be teismų jos atiduoti nesugeba.
Pirmasis teismas dėl žalos atlyginimo įvyko 2000-ųjų gruodžio 5 dieną. Mokėti profesinę kompensaciją turėjo Utenos apskrities ligoninė, bet ši kategoriškai nesutiko. Tad po metų, 2001-ųjų gruodžio 5-ąją, nuėjusi ilgą kelią Utenos rajono apylinkės ir Panevėžio apygardos teismuose, byla atsidūrė Aukščiausiajame Teisme. Jo nutartimi byla buvo grąžinta į kelio pradžią - Utenos rajono apylinkės teismą, prieš tai nustačius, kad kompensaciją Marytei jau turi mokėti ne ligoninė, o Utenos rajono "Sodra". Kaip vėliau paaiškėjo, M. Braciuvienė atsidūrė prieš naują neįveikiamą sieną - Utenos rajono "Sodra" užsispyrė kaip jaunas asilas ir atsisako mokėti kompensaciją.
- Esu turtinga boba: turiu "Sodros" "sutaupytus" beveik 8 000 litų, - nežinodama, verkti ar juoktis, sako Marytė Braciuvienė. - Gal atsirastų Lietuvoje koks našlys, norintis paimti į žmonas tokią "bagotą"? Visos mano teisės pažeistos. Liko tik viena teisė - teistis.
Marytė teisiasi. Trauktis jau nėra kur: namai verkiant prašosi remonto; pačiai reikia rūpintis malkomis, jei nenori bute išpuvusiais langų rėmais ir varvančiu stogu žiemą sušalti; pusę invalidumo pensijos "suvalgo" vaistai. Taigi Marytei ir jos sūnui lieka ašaros. Kadaise bijojusi sulaukti penkiolikto ar šešiolikto teismo, moteriškė 2002 metų gruodžio 2 dieną sulaukė netgi antrojo Aukščiausiojo: teismų ratas buvo "užsuktas" trečią kartą. Utenos rajono "Sodrai" netiko nei Utenos rajono apylinkės, nei Panevėžio apygardos teismų sprendimai. Ji netingėdama vis rašė kasacinius skundus. Aukščiausiasis Teismas po vieno tokio skundo panaikino abiejų minėtų teismų sprendimus, nusprendęs, kad žalos atlyginimą pagal įstatymą turi mokėti abi "sesutės": ir Utenos apskrities ligoninė, ir Utenos rajono "Sodra". Atrodo, atsirado vilties spindulėlis nesibaigiančiame teismų tunelyje. Marytė Braciuvienė jau ir ašaras nusišluostė. Bet be reikalo: Utenos apskrities ligoninė taikiai šio reikalo išspręsti nesutinka, o Utenos rajono "Sodra" meistriškai "marinuoja" laiką ieškodama kabliukų, kur tik netingi. Jau šiais metais Utenos rajono apylinkės teisme įvykę du posėdžiai nedavė jokių rezultatų.
Komfortas
- Mes siekiame vieno - teisingumo, - sakė Utenos rajono "Sodros" vadovas Vidmantas Misiūnas. - Norime, kad atsiradus analogiškai bylai jau žinotume, kaip elgtis, o žmogui nereikėtų kęsti diskomforto.
Še tau, boba, ir devintinės. Kažkodėl, girdint tokias kalbas, didžiai nesinori tikėti Utenos rajono "Sodros" dorais siekiais. Imi ir suabejoji: ar nemokėti Marytei Braciuvienei tos šiek tiek didesnės kaip 300 litų kompensacijos kas mėnesį - tai teisingumas? Ar "Sodra" nėra pagrindinė pašalpų, pensijų, kompensacijų mokėtoja pensininkams, invalidams, ligoniams? Kur dar kreiptis nelaimėlei Marytei, jei pats Aukščiausiasis Teismas kompensacijos naštą iš pradžių "nuleido" Utenos rajono "Sodrai", o paskui tą nelemtą žalos atlyginimą padalino ir vienai, ir kitai įstaigai? Abi jos tarsi badosi pirštais ir vis kartoja: "Ji turi mokėti..." Ir abi kalba apie savus atskirus biudžetus, kuriuos pasiryžusios atkakliai saugoti. Mat kitu atveju ateis kontrolieriai, patikrins biudžetus ir pasakys: "Jūs jiems padarėte žalą". O paskui nubaus. Tarsi tie biudžetai nebūtų tos pačios valstybės tie patys pinigai ir koks skirtumas, kas mokės: dešinė ar kairė, jei piniginė yra vienoje - valstybės - kišenėje.
Gal nesumals...
- Pakliuvau tarp dviejų girnapusių, - kalbėjo Marytė. - Bijau, kad mane jos sumals, jei dar nesumalė. Iš visų pusių tik ir girdėti kalbos apie rūpestį žmogumi, o kaip yra iš tikrųjų? Kreipiausi į daugelį valdžios instancijų pasakodama apie savo bėdą. Bet sulaukiau tik atsirašinėjimų. Savo kailiu įsitikinau, kaip šiais laikais susirgus "lengva" sulaukti paramos. Kai tris mėnesius gulėjau ligoninėje ir nesumokėjau už elektrą, tai tuoj atlėkė ir pasakė, kad išjungs. O kad beveik trejus metus negaliu išsireikalauti man priklausančios kompensacijos, dėl to niekam galvos neskauda. Gal mano, kad jei žmogus su šluota ir skuduru rankose, tai jį galima skaudinti ir žeminti?
M. Braciuvienei belieka laukti. Teismų nepaskubinsi, o skųstis žemesnės instancijos teismų sprendimais niekam neuždrausta. Ginčas tiesiog paikas - kas ką įveiks: laikas - Marytę, "Sodra" ir ligoninė - teismus ar pastarieji - dvi užsispyrusias įstaigas? Viena aišku: moralė ir teisė yra du skirtingi dalykai.
Ir dar aišku, kad Utenos rajono apylinkės ir Panevėžio apygardos teismų sprendimai priteisti iš Utenos rajono "Sodros" ne vieną tūkstantį litų žalai atlyginti buvo teisėti ir pagrįsti. Toliau - garsusis "monkės biznis": teismai iš Utenos rajono "Sodros" priteisė nemažas sumas atstovavimo išlaidų Marytės naudai, žyminio mokesčio ir pašto išlaidų. Įdomu, kiek "Sodra" per šiuos kovos už "teisingumą" metus iš viso yra sumokėjusi atstovavimo išlaidų ir žyminių mokesčių? Gal dabar į šį "monkės biznį" įsitrauks ir Utenos apskrities ligoninė?
