Labai mėgstu dangoraižius. Užsilipu ant jų ir laukiu - gal atsiras koks nors vietinis teroristas? Bet ne, neatsiranda, o lenkų menininko sukurtą ir šalia dangoraižių Konstitucijos prospekte ketintą statyti kelio ženklą, žymintį pastatų aukštingumą - lėktuvas rėžiasi į pastatą - meras uždraudė. Nesuprantu kodėl? Žmonės jam nerūpi ar jis toks tikras dėl teroristų veiksmų?
Falokratija, kaip tam tikra visuomenės santvarka, reiškiasi dviem pavidalais - požiūrio ir architektūriniu. Pirmasis daugiau įprastas tarp eilinių žmonių, bet vis dažniau aptinkamas ir tarp valdžios statytojų. Jis pasireiškia įprastais frazeologizmais, žyminčiais atsainų požiūrį į problemą: “nusišvilpti, nusičiurkšti man ant jų”, “jie manęs nemokys”, “man dzin”, “... aš ant jų”. Pozicija gan įprasta, tik dar nevisiškai įteisinta.
Antrasis - architektūrinis falokratijos bruožas, turintis, be abejo, daug sąsajų su pirmuoju, yra matomas tiesiog plika akimi žvelgiant į Lietuvos sostinę. Ir jei būtų gyvas Ričardas Gavelis, jam medžiagos būtų apsčiai aprašyti naujus iškilusius Vilniaus falus ir jų reikšmes. Bet “Vilniaus pokeriu” to jau nepavadinsi. Greičiau tai ypatingas žaidimas beveik atviromis kortomis: visos pusės susitaria dėl daugumos iš 24 kortų, o vyriausiasis žaidėjas dar turi rankovėse keletą tūzų ir jokerį. Visi tai žino, bet žaidimo taisyklės nenumato, kad kažkas tikrintų rankoves. Įdomiausia, kad pelno gauna visi žaidžiantys.
Todėl nežinia, kaip tas romanas vadintųsi, bet jis rašomas kiekvieną dieną.
Architektūrinė falokratija yra beveik liga, kuri pasireiškia žemumos baime ar tiesiog jos nekentimu. Tik pamato architektai kokią nors lygią vietą - tuoj ir stato joje dangoraižį. Be to, naujasis falas nebūtinai turi būti estetiškas savaime ar estetiškai įsilieti į aplinką - atvirkščiai, koks save gerbiantis kūrėjas norės, kad jo kūrinio beveik nesimatytų bendrame miesto peizaže ar panoramoje?
Kadangi žemumos dažniausiai architektų tyko daugiausia apie Senamiestį, šis tampa jiems viena nekenčiamiausių zonų. O kadangi Senamiestį saugo UNESCO ir kitos simbolinės organizacijos, zoną galima gydyti apstatant Senamiestį iš visų pusių - taip jo nesimatys ir jis bus izoliuotas nuo bendro Vilniaus vaizdo kaip antimodernumo sąvartynas (tiesa, butų ir biurų kainos viršutiniuose dangoraižių aukštuose ilgainiui kris - nebus į ką žiūrėti). Todėl dabar prie “Coca-Cola Plaza” klojami pamatai dar vienam biurų centrui, nedidukas dangoraižis statomas tarp Basanavičiaus ir Kalinausko gatvių, o žali Vilniaus plotai kol kas dar yra neatrasta žemė. Bet ir ten padėtis jau taisoma: prie Lazdynų auga dar vienas biurų pastatas, Pedagoginis institutas taip pat turės savo žiemos sodą dvidešimt kažkelintame aukšte. Ir t.t.
Tačiau falokratinis modernumas nėra kažkokia improvizacija, kaip gali pasirodyti nepatyrusio empiriko žvilgsniui. Falokratija - ne tik neišvengiamybė, ji yra solidaus, pirmaujančio regione miesto politikos gairė, akcentas ir vėliava. Urbanistai tai aiškiai įrodo “vertikalių dominančių sąskambio”, “panoraminių aikštelių” (ant dangoraižių!), “vertikalių lygiagrečių” motyvais ir pasitelkdami kitus neatremiamus argumentus, reiškiančius viena: užsilipus ant vieno dangoraižio pasimatys dar keli ir jausi jų tarpusavio ryšį, lyg stovėtum japoniškame akmenų sode.
Ar falokratijai gali iškilti pavojai? Artimiausiu metu - tikrai ne. Tiesa, egzistuoja tam tikros grupės, panašios į sektas, kurios vadinasi įvairiais su paminklosaugos terminu susijusiais vardais. Tačiau ir jos serga vaikiška nesusikalbėjimo liga, todėl yra pernelyg susiskaidžiusios ir besiriejančios tarpusavyje, tad jas dar labiau paskaidyti yra niekų darbas. “Tas yra elementų (suprask, durų rankenų, langų, - G. J.) paminklosaugos atstovas, tas tiesiog klerkas, pats gavęs butą ten ir už tiek, o ana - išvis išprotėjusi, rimtai jos negalima klausyti”, - tokie argumentai kaip tramvajus Vilniumi pervažiuoja per bet kurios sektos troškimą tapti vyriausiąja. Pačios sektos, reikia pridurti, ne kitaip kalba apie savo narius, o visos drauge vietoj maldos pakeikia įstatymus.
Ir, žinoma, falokratijai įsigalint išryškėja ir jos atsiradimo priežastys: juk akivaizdu, kad dangoraižiai nieko bendra neturi su šalies ekonomika, nes pusė biuro pastatų tušti, o žemė ne tokia perkūniškai brangi kaip, tarkime, Olandijoje viduramžiais, kai pirkliai statydavo siaurus ir aukštus namus. Falokratija reiškia tik viena - norą sujungti abu anksčiau minėtus bruožus: kiekvienas save gerbiantis falokratas turi turėti nuolatinę galimybę užsilipti ant dangoraižio ir nusičiurkšti ant visų su visomis jų problemomis.
