Žilvinas VIZGIRDA
Įkaitų drama ir baigėsi, ir tęsiasi. Ir ne tik todėl, kad dar nežinomas visų įkaitų likimas, bet ir dėl to, kad kaip tik dabar, po kelių dienų atsitokėję, viso pasaulio politikai imasi ieškoti priežasčių, kodėl taip atsitiko. Iš pradžių į klausimą, ar teisingai pasielgė rusai, pradėję teatro šturmą, įvairiose apklausose teigiamai atsakė apie 75 procentus dalyvių, o po kelių dienų situacija ėmė keistis. Pavyzdžiui, į BBC apklausą, ar išlaisvinimo operacija sėkminga, spalio 29-ąją "taip" atsakė tik 36, o "ne" - net 60 procentų apklaustųjų. Aišku, teroristinį aktą pasmerkė pirmieji šalių asmenys, specialiųjų tarnybų atstovai operaciją Maskvoje vadino sėkminga ir net pavyzdine, bet tai - tik paviršinis sluoksnis. Po juo slepiasi labai prieštaringa viešoji nuomonė. Vadovai paprastai kalba tai, kas jiems reikalinga, svarsto, kaip nepažeisti savo interesų. Baltieji rūmai dabar išsijuosę giria Rusiją, nes netrukus Tautų Taryboje gali būti balsuojama dėl rezoliucijos Irako klausimu ir reikalingas rimtas sąjungininkas. O štai eiliniai specialistai ar buvę vadai sako tai, ką galvoja. Dažnam jų rusų gaila, o štai Rusijos - ne. Gaila nukentėjusių žmonių, bet ne vadų, priėmusių skubotus sprendimus. Dabar analitikai pastebi, kad tie čečėnai nesiruošė nieko sprogdinti, o rusai juos užmigdė ir iššaudė kaip voveres - į akį. Buvęs Baltųjų rūmų vyriausiasis specialistas Rusijos klausimu Stivenas Sestanovičius kalbėdamas per televiziją pareiškė, kad nė viena Vakarų valstybė tokiu atveju nebūtų skubėjusi, vedusi derybas kuo ilgiau, būtų teroristams suteikusi viltį išbristi iš vandens sausiems. Dar labiau spauda kritikuoja rusų slaptumą. Los Andželo "Times" pažymi, kad rusų valdžios slaptumas po operacijos - tai tarybinių laikų propagandinių metodų sugrįžimas. Buvo meluojama, kad teroristai pradėjo šaudyti įkaitus, tačiau nė vienas išvaduotasis to nepatvirtino. Kaip nepatvirtino ir to, kad čečėnai leidosi narkotikus ar girtuokliavo. Atvirkščiai. "Jie nei rūkė, nei keikėsi, - sakė buvęs įkaitas Markas Podlesnis. - Jie buvo labai tvarkingi". Žodžiu, nors čečėnų poelgį smerkia daugelis, bet bendra užsienio spaudos tendencija tokia: maža Čečėnija kovoja už savo nepriklausomybę, o didelė Rusija ir toliau nenori skirtis su savo imperiniais užmojais ir duoti čečėnams laisvę. Rusų spauda dėl to smarkiai pyksta ir tokius vertinimus vadina tendencingais, bet tolesni įvykiai parodė, kas teisus. Kremlius po visų operacijų pareiškė, jog "nušluos nuo žemės paviršiaus" išrinktąjį Čečėnijos prezidentą Aslaną Maschadovą, sunaikindamas bet kokią viltį, kad Čečėnijos konfliktas bus sureguliuotas taikiomis priemonėmis. "Privalome sunaikinti judėjimo vadovus Aslaną Maschadovą, Šamilį Basajevą ir Ruslaną Gelajevą," - per spaudos konferenciją pareiškė Sergejus Jastržembskis. Gaila, bet Rusiją tai vėl nuves prie imperinio uždarumo, o dar labiau ir gaila, ir keista, kad tokią politiką remia ir paprasti Rusijos piliečiai. "Keisti jūs, rusai, - rašo vienas anglas internete. - Kai jūsų prezidentas sako: "Skandinti juos tualetuose", jūs jį remiate ir sakote: "Gerai". Kai norite ant Čečėnijos numesti nedidelę atominę bombą - tai normalu. O kai jus paliečia - tai blogai. Ir kada jūs suprasite, kad jei nori, kad tave vertintų kaip žmogų, ir pats būk žmogumi"?
O ar Rusijos - Čečėnijos politikos aidai pasiekė Lietuvą? Be abejo. Griežtus Rusijos protestus sukėlusiame Kopenhagoje (Danija) prasidėjusiame Pasauliniame čečėnų kongreso prezidiume sėdėjo, tiesa, be papachos, konservatorių lyderis Vytautas Landsbergis. Tai nuolat (kas pusvalandį) rodė Maskvos televizijos. Danija Rusijos reikalavimus atmetė, tačiau vėliau vis dėlto pasidavė ir įsiteikdama rusams uždarė į kalėjimą A. Maschadovo įgaliotinį A. Zakajevą. Antradienį Socialdemokratinės koalicijos frakcijos narys Juozas Raistenskis, protestuodamas prieš įkaitų dramą, paliko tarpparlamentinių ryšių su Čečėnijos Respublika Ičkerija grupę, tačiau ketvirtadienį prie jos prisijungė net septyni įvairių frakcijų atstovai: Arvydas Vidžiūnas, Rasa Juknevičienė, Algirdas Gricius, Algirdas Saudargas, Artūras Vazbys, Kęstutis Skamarakas ir Kęstutis Kriščiūnas.
