Aurelija JARUŠEVIČIŪTĖ, Vytautas ŽUTAUTAS
"Miegančioji gražuolė", "Šalis ant žemės krašto", "Europos šalmo viršūnė" - taip įvairiuose kelionių kataloguose vadinama toliausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos šalis Portugalija. O portugalų poetas Fernandas Pesoja, žiūrėdamas į šalies žemėlapyje labiausiai į Vakarus nutolusį šalies rajoną Sintru, pavadino jį "Europos nosimi". "O veidas jos - Portugalija", - sakė toliau poetas. Kol kas ta "miegančioji gražuolė" lietuvių dar beveik neatrasta. Ir ne tik lietuvių - jūrininkų, atradusių Europai ištisus vandenynus ir žemynus, šalis pati iki šiol pasauliui yra mįslė. Visi kažkodėl veržiasi į Kanarus, Maljorką ar pačią Ispaniją, pamiršdami, kad šalia yra daug puikesnė šalis.
Portugalija - mūsų meilė
Jau trečią kartą lankomės šioje šalyje ir kaskart atrandame vis daugiau to, kas mus čia traukia, ir išvažiuodami jau planuojame kitais metais vėl čia atvažiuoti. Tokios ramybės, kokia yra kurortiniuose Portugalijos miestukuose, jūs nerasite niekur. Tų miestukų - tūkstančiai. Visa Atlanto pakrantė nuo Algarvės pietuose iki Minju šiaurėje nusėta kurortinių kaimų ir miestelių, vilų ir didesnių miestų. Paslaugų teikiama visokių ir jos pigesnės nei Ispanijos kurortuose. Apribojimų beveik jokių - net ir automobiliu gali važiuoti kur patinka. Kad ir į patį senamiesčio centrą, prie vandenyno ar net kalno viršūnės. Nori sustoti? Stok, jei rasi vietos. Jokių mokesčių. Nebent vaikigaliui duosi kelis eskudus už tai, kad tau parodys laisvą vietą. Tokio akinančiai žydro dangaus kaip Portugalijoje irgi niekur nerasi. O ta švelni bangų mūša ir geltono smėlio pliažai! Ir kaitri pietų saulė, kurią pakelti nėra sunku, nes šalį vėsina šalta Kanarų srovė. Dieną nuo Atlanto pučia šiltas brizas, o naktys apskritai vėsios. Ir vėjas saulei nusileidus gerokai sustiprėja. Tada pučia iš žemyno į jūrą. "Soao" vadinasi džiovinantis vėjas, pučiantis iš Pirėnų pusiasalio vidurio. Nors šalis nedidelė - apie 200 kilometrų iš rytų į vakarus ir apie 600 iš šiaurės į pietus, klimatas atskirose šalies vietose skirtingas. Koimbroje per metus būna dvi tropinės naktys (kai temperatūra nenukrenta žemiau 20 laipsnių), o pietuose - Faro - net 39 tokios naktys. Karšta ir šalies gilumoje, nes iki ten neužpučia vėsinantis brizas. Tad vietos šalyje gali atrasti ir mėgstantieji karštesnį, ir vėsesnį klimatą. Tai, kad klimatas skiriasi, matyti ir važiuojant per šalį. Šiaurinėje ir centrinėje šalies dalyse daug žalumos. Čia auga ir šiaurinės kriaušės, ir Viduržemio jūros regiono oleandrai, mišrūs kaštonų, ąžuolų, akmeninių liepų ir itališkų pušų miškai, ir eukaliptų giraitės. Pietuose juos keičia alyvmedžiai, kamštinių ąžuolų giraitės, pievos. Oras, priklausomai nuo vietovės, prisotintas pušų sakų ar kvepia eukalipto aliejumi. Kvėpuoji ir jau gydaisi. O geriausiai pailsi jau vien pabuvęs tarp portugalų, nes jie pasižymi ypatinga kantrybe ir niekur neskuba. Aišku, poilsiautojui prie to reikia priprasti, nes tai gali kainuoti ir nervų. Stovint eilėje prie kasos reikia priprasti prie to, kad kasininkė, aptarnaudama pažįstamą, aptars visus reikalus, o tik tada mandagiai atsisveikins ir imsis kito kliento. Kai ateis jūsų eilė, irgi galite kalbėtis tiek, kiek jums patinka. Niekas dėl to nesinervina, netriukšmauja. O kur skubėti? Laikas čia tarsi stovi vietoje.
Panaši istorija
Skaitydamas Portugalijos istoriją surandi daug panašumų su Lietuva. Portugalai su pasididžiavimu dar prisimena tuos laikus, kai buvo užkariavę vos ne pusę pasaulio. Dar ir dabar pačios populiariausios kavinukės vadinamos "brazileiromis" - nostalgija tų laikų, kai Brazilija priklausė portugalams. Mes irgi didžiuojamės Vytautu ir tuo, kad su savo žirgu jis braidė po Juodąją jūrą. Daugelyje kavinių vakarais skamba fado - portugališkas gatvės romansas . Jo tradicijos čia saugomos kaip ir šimtamečiai portveinai. Yra lisaboniškas fado, koimbriškas fado, politinis fado ir meilės fado. Ir visiems jiems būdinga liūdna melodija. Fado portugališkai reiškia likimą, tad ir šiose ilgesingose dainose atsispindi šalies likimas, tarsi liejasi rauda. Dainuojama apie širdies skausmą, netektį, prarastą meilę, apie šalies klestėjimą ir karus, apie žemės drebėjimus ir potvynius. O ar ne tokios pat liūdnos ir lietuvių liaudies dainos? Kaip Lietuvoje nuolat varžosi Vilnius ir Kaunas, taip Portugalijoje Lisabona ir Portas, kuris kadaise yra buvęs sostine. Be to, Portas davė pavadinimą visai šaliai. Kaip mes dažnai ignoruojame rusų kalbą, kartais ir rusus pakeiksnojame ir jų nemėgstame, taip portugalai irgi nemėgsta savo didžiojo kaimyno - ispanų. Nors ispanų ir portugalų kalbos yra šiek tiek panašios, Portugalijoje ispaniškai neklausk - apsimes, kad nesupranta, ir neatsakys. Nors šiaip portugalai į klausimus angliškai, vokiškai ar portugališku žargonu mielai atsako ir žinodami, ir nežinodami atsakymo. Paklausi vieno, tas tuoj paklaus draugo ir, žiūrėk, jau apstojęs visas būrys aiškinasi, o tave ir užmiršo. O santykius su ispanais aiškinamasi amžių amžiais. Didieji portugalų keliautojai Vasko de Gama, Afonsas Gansalesas Baldajus, Kristofas Kolumbas ir šimtai kitų su savo karavelėmis raižė Atlanto ir Indijos vandenynus, atrado naujus kelius ir naujas žemes. K. Kolumbas panoro tapti visų jo atrastų žemių vicekaraliumi. Portugalijos karalius Žuanas II nesutiko ir tada Kolumbas kreipėsi į Ispanijos karalių. Kolumbas teigė, kad jis atrado Indiją. Ieškodami šios šalies brangenybių, ispanai patraukė į Vakarus, o portugalai - į Rytus. Tada ir kilo mintis padalyti pasaulį pusiau. Tiesėju pasikvietė popiežių. 1494 metais ispanai ir portugalai pasidalijo pasaulį perpus. Brazilija atiteko portugalams, o likusi Pietų Amerikos dalis ir Antilų salos - ispanams. Baigėsi atradimų, prasidėjo užkariavimų amžius. Portugalai užkariavo daugybę žemių, bet patys nukentėjo nuo kaimynų. Imperijos saulėlydis prasidėjo tada, kai karalius Sebastianas nusprendė pradėti religinį karą prieš islamą ir užkariauti Maroką. Sultono armija beveik visiškai sunaikino 15 000 Sebastiano karių, o Portugalijos karaliumi, dingus Sebastianui, paskelbė Ispanijos karalius Filypas II. Po to kelis kartus Portugalija išsikovodavo nepriklausomybę ir vėl ją prarasdavo. Portugalų didikai, pripažinę Ispanijos valdžią, pripažino ir ispanų kalbą. Pačių portugalų kalba buvo laikoma valstiečių kalba. Ar tai nepanašu su lietuvybės ir kalbos praradimu? Bet portugalų kalba išliko ir tai viena iš labiausiai pasaulyje paplitusių kalbų. Ja kalba apie 180 milijonų žmonių. Portugalai didžiuojasi anuomet sukūrę tokią imperiją. Lisabonoje, prie paminklo Henrikui Užkariautojui, iš akmenų išgrįstas pasaulio žemėlapis. Jame pavaizduota, kad beveik pusė žemės rutulio priklauso portugalams.
Ir tolesnėje istorijoje galima atrasti šiokių tokių paralelių. Trečiajame dešimtmetyje šalis išgyveno didžiulę ekonominę krizę. Šalis buvo tiek prasiskolinusi, kad kreditoriai reikalavo kolonijas parduoti iš varžytynių. Kariškių tai netenkino ir 1926 metais šalyje įvykdytas karinis perversmas. Tais ir vėlesniais metais į užsienį ieškodami darbo emigravo keli milijonai portugalų. Argi nepanašu į mūsų istoriją? Būtų smagu, kad tos paralelės tęstųsi ir šiais laikais. 1986 metais Portugalija buvo priimta į Europos Sąjungą. Nuo to laiko šalyje gyvenimas smarkiai pagerėjo. Statomos automagistralės ir gyvenamieji namai, plačiai vystomas turizmas. Smarkiai sumažėjo bedarbių. Portugalijos darbo ministerija paskaičiavo, kad šalyje trūksta darbo jėgos. Šiuo metu dirbti statybose, žemės ūkyje ir viešbučiuose trūksta apie 20 000 darbininkų,. O su laikinomis darbinėmis vizomis šiuo metu Portugalijoje dirba apie 90 000 užsieniečių.Trečdalis jų - ukrainiečiai. Yra ir lietuvių. Dalis užsieniečių šalyje dirba nelegaliai.
Ir dar apie vieną panašumą. Portugalija, kaip ir Lietuva, - katalikiškas kraštas. 1910 metais žlugus monarchijai, Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, bet jos įtaka didžiulė. Kaip pas mus Šiluvoje, taip Portugalijoje Fatimoje buvo pasirodžiusi Šv. Mergelė Marija. Apie tai - kitą penktadienį.
