Žmogus su raudonjuoste kepure ir mėlynos spalvos uniforma. Tokį sovietmečio policininką prisimename visi bent kiek suaugesni žmonės. Nors ir menkai apmokama, nelabai gerbiama liaudies, tuometinė policija dirbo gana neblogai. Tais laikais kriminalinių nusikaltimų buvo įvykdoma daug mažiau negu dabar.
Tokia policija atėjo iki atsikuriančios Lietuvos slenksčio. Tuo metu daugelį iš mūsų jaudino klausimas - su kuo nueis ta tarybinė policija? Ir buvo dėl ko jaudintis, nes tada policijai vadovavo kompartijos atrinkti vadovai. Mūsų laimei, kritiškiausiu momentu tie šaunūs vyrai liko ištikimi atgimstančiai Lietuvai. Tada policija buvo vienintelė jėgos struktūra, kuria mes galėjome remtis.
Tuo metu sparčiai daugėjo asmeninio turto vagysčių. Dauguma gyventojų, praradę turtą, kreipdavosi į policiją. Dažnai atsitikdavo, kad sėkmingai išaiškinus nusikaltėlius, kruopščiai paruošta byla "sutirpdavo" teismo kuluaruose. Taigi nusikaltimas padarytas, nusikaltėlis žinomas, o byla baigiasi policijos pralaimėjimu. Ir kuo didesnė vagystė, tuo didesnė tikimybė, kad byla baigsis vagies išteisinimu. Patyrę vieną kitą tokį akibrokštą ir sąžiningiausi policininkai persitvarkydavo į atbukusius biurokratus.
Policijos darbo sėkmė labai daug priklauso nuo santykių su visuomene. Gal dar svarbiau - nuo visuomenės požiūrio į policiją. Čia jau galime drąsiai sakyti, kad nepriklausomybės metais ėjome ne į tą pusę. Tuo gali įsitikinti užmetęs žvilgsnį į mūsų žiniasklaidą. Čia policininkai už būtas ir nebūtas nuodėmes dešimteriopai stropiau plakami, negu vagys ir banditai. Kaip mes piktinamės, kai policininkas suįžūlėjusiam chuliganui aplamdo šonus. Žinia, kad niekšelis apkūlė tvarkos saugotoją, sukelia mums tik šypseną. Pagirti policininką už gerą poelgį mums tiesiog nemadinga. Peržiūrėkime mūsų televizijų humoro laidas ir pamatysime, kad mūsų policininkai yra paskutiniai kvaišos, iškrypėliai, kvailiai.
Susiklosčius tokiai pažiūrai į policiją, iš jos gretų pasitraukė daugelis dorų, dar nepraradusių savigarbos jausmo darbuotojų. Kokia prasmė saugoti ir ginti tokią visuomenę, kuri tave visomis priemonėmis žemina. Negalima sakyti, kad visi policininkai šventutėliai. Jų gretose pasitaiko ir girtuoklių, ir kyšininkų, ir žemos kultūros žmonių. Jie tapo tvarkos saugotojais tik todėl, kad nerado darbo kitur. Šie žmonės kaip tik ir užėmė vietas tų, kuriuos mes savo patyčiomis išvijome iš policijos.
Juodus pėdsakus paliko ir policijos politizavimas. Tas ypač buvo juntama konservatorių valdymo laikais. Tada buvo manoma, kad policijos įstaigoms gali vadovauti bet kuris virėjas. Svarbu, kad tik būtų ištikimas valdančiajai partijai. Dėl to iš policijos buvo išvyta daug puikių darbuotojų. Tvarkos saugotojų darbą apsunkina ir nuolatinis lėšų stygius.
B. Karvelis
