Aukščiausiasis Teismas panaikino nuosprendį, kuriuo vilnietis Andrius Navickas buvo išteisintas dėl smūgių sudavimo buvusiam policijos komisarui Viliui Žilioniui. Teisėjų kolegijos priimta nutartimi bylą iš naujo apeliacine tvarka turės nagrinėti Vilniaus apygardos teismas.
Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad apeliacinis instancijos teismas neišnagrinėjo V.Žilionio skundo, neišsamiai ištyrė apelianto skunde nurodytas aplinkybes. Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas neįvertino prieškonfliktinės įvykio situacijos.
Taigi triukšmadarius tramdžiusiam buvusiam pareigūnui dar tek ilgai minti teismų slenksčius, kol šioje byloje ir iš šios bylos išsirutuliojusioje kitoje byloje bus padėtas taškas.
Incidentas įvyko 2004-ųjų rugpjūtį, netoli V.Žilionio namų Pašilaičių rajone, kai tuo metu būdamas policijos pareigūnu, V.Žilionis bandė sudrausminti gatvėje šūkaujančius jaunuolius. Dėl triukšmo tą naktį policijai skambinta buvo net du kartus. Savo bute policininkas girdėjo iš gatvės sklindantį triukšmą, kuris trukdė miegoti jam ir kitiems namo gyventojams. (Įstatymas draudžia nuo 22 iki 6 valandos trikdyti viešąją rimtį, ir šio reikalavimo nepaisantys asmenys gali būti įspėti arba nubausti pinigine bauda iki 100 litų.) Pareigūnas išėjo drausminti triukšmadarių į kiemą. V.Žilionis priėjo prie Gabijos gatvėje ant suolelio sėdinčių jaunuolių, prisistatė esąs policininkas, pasakė, kad jie pažeidinėja viešąją tvarką ir paprašė juos liautis šūkavus. Į tai komisaras sulaukė atsakymo - "koks kieno reikalas" ir necenzūrinių žodžių srauto. Vienas konflikto dalyvių buvo nepilnametis. "Vyrai, užverčiam jį", - tada pasakė draugams vienas vaikinų.
Iš jaunuolių, pagal amžių jam tinkančių į sūnus, komisaras teigė sulaukęs smūgių į smilkinį, kitas kūno vietas. Bandydamas apsiginti nuo įsismarkavusios trijulės, V.Žilionis sugriebė vieną vaikinų ir, prisidengęs juo, bandė apsiginti nuo kitų dviejų vaikinų smūgių. Muštynių metu V.Žilioniui lūžo nosis, rankos pirštas. Į įvykio vietą atvykę jo kolegos policininkai rado komisarą visą kruviną.
Vaikinai buvo sulaikyti, o Vilniaus miesto 6-asis policijos komisariatas pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo.
Šalims nesusitaikius vėliau byla pasiekė teismą. Teisme taip pat buvo suteikta galimybė taikytis, tačiau vaikinai ir jų tėvai laikėsi nuostatos, kad dėl visko kaltas yra pats V.Žilionis, ir taikytis su nukentėjusiuoju nepanoro. 2005-ųjų balandžio 4 dieną Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas pripažino vilnietį Andrių Navicką sudavus smūgius Vilniaus viešosios policijos viršininkui V.Žilioniui. Už tai vakarinės mokyklos moksleiviui pusei metų buvo skirta laisvės apribojimo bausmė - be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos žinios jam uždrausta keisti gyvenamąją vietą, nuo 23 val. iki 6 val. jis privalėjo būti namuose. Kiekvieną bausmės mėnesį po 10 valandų be užmokesčio A.Navickas turėjo dirbti sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ir panašiais asmenimis.
Dar du su A.Navicku teistus jaunuolius, kurie buvo kaltinami viešosios tvarkos pažeidimu, teismas išteisino, nenustačius, kad jie dalyvavo nusikaltime. Tačiau peržiūrėjęs bylą Vilniaus apygardos teismas išteisino ir A.Navicką.
A.Navickas taip pat kreipėsi į teismą su pareiškimu iškelti privataus kaltinimo bylą V.Žilioniui. Jaunuolis kaltino komisarą jį užpuolus ir sumušus. Šioje byloje V.Žilionis buvo pripažintas kaltu dėl fizinio skausmo sukėlimo vienam iš triukšmavusių jaunuolių. Ekskomisarui skirtas laisvės apribojimas 3 mėnesiams. Šios bylos Vilniaus apygardos teismas dar neperžiūrėjo.
Po apkaltinamojo nuosprendžio 22 metus policijoje dirbęs V.Žilionis išėjo į pensiją. Neseniai jis žurnalistams guodėsi, kad vėl tapo nusikaltėlių taikiniu - prie namų jis buvo užpultas ir sužalotas grandine ginkluotų vyrų. Šįkart į policiją jis nesikreipė, nenorėdamas dar kartą patirti patyčių ir pažeminimų iš užpuolikų.
