Kadaise jaunas ar net labai jaunas Rolandas Rastauskas panašaus pavadinimo pjese (“Lenktynių aitvaras”) pradėjo savo kūrybinę karjerą. Tačiau ne apie teatrą ir ne apie RoRą mano komentaras. Tiesiog nesugebėjau surasti tinkamesnių žodžių mintims, kurios jau seniai krebžda galvoje it kokios kirvarpos. Mintims ne apie meną, bet apie šiandienę mūsų gyvenseną.
Yra daug standartinių žodžių, skirtų saviems gyvenimams apibūdinti. Dalį jų sėkmingai vartojame tostuose, adresuose, sveikinimuose ir net nekrologuose. Vis dar nerangiai giedame ir, atrodo, vis labiau trumpiname linkėjimų giesmę, prasidedančią nuo “ilgiausių metų, ilgiausių”... Tikriausiai tai ne filologinė problema, kuri liudytų vien žodyno siaurėjimo reiškinį. Veikiau tai mūsų savivokos pokyčio bruožas, sunkiai prasikalantis į sąmoningumo paviršių. Jis vis dar nepasiduoda refleksijai.
Taigi ką čia tokio nepaprasto kasdienės gyvensenos paviršiuje jaučiuosi pastebėjęs, kad nesusilaikau nuo komentaro? Mano mažasis atradimas yra toks: šiandien gyvename ne tiek galvodami apie gyvenimo kokybę apskritai, kiek bandydami lenktyniauti su visais ir visur. Tos įkyrios mintys mano galvoje sukasi apie prielaidą, kad labiau negu bet kada prieš tai ir labiau negu kitose demokratinėse visuomenėse mes vertiname ne tiek pačias kokybiško gyvenimo ypatybes, o tik pranašumus prieš kitą.
Kitas yra tiesiog gimęs būti gyvenimo varžybų konkurentu ar net priešininku. Pasakyčiau dar stipriau. Šiandieniniam lietuviui nė velnio nėra aišku, kokia gali būti gyvenimo kokybės įvairovė. Ko gero, jam tai nelabai ir terūpi. Jam svarbu tiesiog ką nors pralenkti, prieš ką nors laimėti. Dažniausiai tai pasiekiama paprastomis priemonėmis - vairuojant automobilį kamščiuose, varžantis prekybininkų laimės šulinių žaidimuose, perkant namus ir televizorius, lendant į žurnalų viršelius, į gyvenimo būdo ar realybės šou scenas. Tuos pačius pranašumo ženklus randame, kai braunamasi gyventi kuo arčiau Centro (Europos, Lietuvos, Vilniaus) ar kuo aukštesniame dangoraižyje. Lietuvis šiandien trumpam pasitenkina tik nugalėjęs kokį nors savaip pasirinktą priešininką. Partinį oponentą, kontrolierių, dviratininką arba net patį troleibusą. Iš tiesų nėra taip svarbu, prieš ką laimėti. Tačiau laimėti yra neabejotinai svarbiau už bet ką kita šiame gyvenime.
Nenoriu čia liesti dirbtinės elito ir runkelių opozicijos. Ne kaimo žvyrkeliuose vyksta svarbiausios aitvarų lenktynės. Sėkmės vartotojų ir pralaimėjusių lūzerių virtuali priešprieša, apnuogintomis formomis prasikalanti beribiuose internetiniuose komentaruose, liudija, kad ši savybė nelabai priklauso nuo išsilavinimo cenzo. Juk darytina prielaida, kad prie tinklo dažniau sėdi tie, kurie šį tą išmoko ir šį tą sugeba. Būtent jie tikriausiai pasakytų, kad mano mažasis atradimas yra visiškai paprastas ir akivaizdus dalykas. Dalykas, kuris turėtų būti aiškus net asilui.
Tačiau įkyrios mintys sako, kad turime kalbėti apie tam tikrus niuansus, tam tikrus mūsų egzistencijos vektorius, kurie senam europiečiui leistų iš pirmo žvilgsnio atskirti kuklų kraujo aristokratą nuo prasimušėlio naujaturčio, išvaduotą vergą ar baudžiauninką nuo laisvo piliečio, kuriam laisvė yra daug svarbesnis dalykas už pranašumą prieš kitą pilietį. Šiandien negana sakyti, kad gyvename posovietinį laiką, kurio vis dar nesiseka pralenkti. Norisi pasakyt stipriau, pakartojant: atrodome it išsivadavę baudžiauninkai, kurie jau nebenori būti pastumdėliais, bet vis dar negali atsispirti geismui stumdyti kitą.
Turime kalbėti apie niuansus. Neginčytina, kad savuosius gyvenimus mes atpažįstame ir vertiname mažų mažiausiai pagal dviejų rūšių požymius. Pirma, tai tam tikras daiktiškas ir nedaiktiškas lygis, standartas, civilizacinė kartelė, tam tikras minimumas, atsveriantis įsivaizduotus, prisisvajotus, Meksikos ar Holivudo kino studijose surežisuotus poreikius. Visi esame kiti ir kitokie, o vienos visuomenės gerovės vizijos yra maždaug palyginamos. Dažniausiai ta civilizacinė kartelė iškelta taip neaukštai, kad dauguma mūsų nesunkiai galėtų ją peršokti. Štai beveik visi šiandien sugebame valgyti su peiliais ir šakutėmis, nors dar ne visi atskiriame realybės šou nuo realybės...
Neabejotina ir antra, taip pat bendražmogiškų požymių grupė, kuri išryškina lyderystę, pranašumą, pergalę, labiau už viską nekenčiant pralaimėjimo ir pralaimėjusio. Kažkas yra pastebėjęs lietuvių sporto aistruolių bruožą: jie be galo dievina laiminčius savo mėgstamos komandos žaidėjus, bet taip pat gali niekinti juos pralaimėjus... Visur to yra, bet čia ryškesnis kontrastas, tolimesni kraštutinumai. Tas pavyzdys netinka nebent šiemetinei olimpinei Lietuvos krepšinio komandai.
Šalyje, kurioje su tokiu įkarščiu meldžiamasi varžybų aitvarams, visi žmonės skirstomi (ir patys mielai skirstosi) į valdančiuosius, valdininkus, vadybininkus, administratorius ir įvairiarūšius pavaldinius. Jei nieko nevaldai, niekam nevadovauji, nieko neskirstai ir nieko negali pažeminti - tai koks gi čia lietuvio gyvenimas. Nenuostabu, kad tyčiojimosi bei žeminimo kultūros pasiekimais, atsispindinčiais ir mažo, ir didelio gyvenimuose, esame išskirtiniai europiečių šeimos nariai. Kaip rodo neseniai atlikti tyrimai, lietuviai pirmauja pagal savo gyvenimuose patirtas patyčias, priekabiavimus, silpnesniųjų žeminimą. Ar atsitiktinai pirmaujama ir savižudybių skaičių lentelėse?
Galima šį prieškalėdinį komentarą baigti raminančia akademizmo doze. Gyvename laukinio kapitalizmo sąlygomis, todėl dar turėsime įveikti ilgą kelią nuo laisvės iki užuojautos, nuo laisvės iki santaikos su savaisiais ir svetimaisiais gyvenimais. Tačiau dar svarbiau už tai yra visiškai unikali to laukinio kapitalizmo ypatybė. Tai pokomunistinis, posovietinis laukinis kapitalizmas, kuris neleidžia atkurti bent kokios pusiausvyros tarp kasdienio, nuolatinio, sunkaus savo gyvenimo kokybės gerinimo ir siekimo prisišaukti varžybų aitvarus.
Tačiau vis dėlto siūlau kitokį moralą: nesužvėrėję kasdienėse gyvenimo varžybose, kiekvienas galime laimėti didesnę pergalę. Ir ne tik gruodžio mėnesį, laukdami Kalėdų stebuklo.
