Kas už ką kaltas? Tai masinės retorikos, skambančios dažniausiai per rinkimų susitikimus, klausimas. Tautai, kurios didesnė dalis vis dar tiki, kad už viską atsakingos visos valdžios, o jie patys neatsakingi už nieką, kaltųjų paieška yra labiausiai gundantis dalykas.
Kartais atrodo, kad tokiame viešosios erdvės klimate kaltųjų paieška ir jų radimas yra svarbesni nei racionalus siekis ieškoti būdų, kaip išvengti mus erzinančių blogybių pasikartojimų. Radai kaltą – ir gana. Nesvarbu, ar tai žmogus, ar institucija, ar tiesiog – aplinka.
Nemažiau svarbu yra tai, kad kiekvieno kaltojo ieškojimas ir atpildo reikalavimas nė kiek neskatina kiekvieno iš mūsų atsakomybės jausmo. Greičiau tai yra tik visuotinių atpirkimo ožių gaudynės, lydimos beviltiškų kalbų apie tai, kaip neturėjo būti, tačiau net nebandant pasakyti, kaip turėjo ir turėtų būti. Čia, žinoma, nekalbu apie paprastus kriminalinius ar administracinius nusikaltimus. Kalbu apie tokius reiškinius, kurie lemia prastesnę mūsų gyvenimo kokybę, reiškinius, keliančius didelės Lietuvos dalies neviltį, bet nesiūlančius aiškiai atpažįstamų kaltųjų.
Kas kaltas dėl nevykusios privatizacijos istorijos, labai prieštaringo restitucijos proceso ar patriotizmo nykimo? Į panašių reiškinių svarstymą provokuodamas įsitraukia Kazys Almenas savo straipsnyje „Patriotizmo išblėsimo kaltųjų paieškos“ (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_344193). Autorius rezervuotai bodisi mūsų viešojo gyvenimo kritikų į krizę vedančių reiškinių atradimais ir imasi tą manierą imituojančio samprotavimo apie lietuvių patriotizmo nykimo kaltuosius. Pagrįstas jo baiminimasis, kad nuolat ir dėl visko kaltindami sovietinį palikimą, Kremliaus ir KGB įtaką, kosmopolitizmą, energetinę priklausomybę, baudžiauninkišką mentalitetą, globalizaciją, korupciją ir nuolat apverkiamą pilietinės visuomenės stoką, visuomenės ir politikos kritikai (apžvalgininkai ir komentatoriai) tiesiog silpnina mūsų visų gebėjimą atpažinti lemtingas priežastis. Dar daugiau: anot jo, tokia padėtis rodo, kad neretai nesugebama atskirti, kas yra priežastis, o kas padarinys.
Negalima nepritarti K. Almeno minčiai apie tai, kad urminis visų piktinančių blogybių (pavyzdžiui, Lietuvos teismų polinkio išteisinti tuos, kuriuos minia jau seniai pasmerkė) skelbimas mažėjančio patriotizmo priežastimi nėra toliaregiškas, o gal net pavojingas viešųjų kritikų polinkis. Tačiau itin prieštaringai nuskamba jo mintis, kuri diskutuojamame tekste pabrėžtinai kartojama, kad Lietuvos humanitarinis elitas yra kaltas dėl patriotizmo nuosmukio.
Tiesa, K. Almenas sušvelnina šį teiginį, koreguodamas savo verdiktą iki tik dalinio kaltumo, bet tai nekeičia reikalo esmės. Pabrėždamas tokios diagnozės prieštaringumą, tikrai nenoriu įrodinėti priešingai ir griebtis įtikinėti skaitytoją, kad lietuvių humanitarinis ar intelektualinis elitas šioje byloje yra nieko dėtas. Gal tik siūlyčiau kažkiek prisiimti kaltės. Tada ginčo esmė persikeltų nuo kaltas ar nekaltas prie klausimo dėl tos kaltės kiekio.
Mano supratimu, lietuvių humanitarų elito elgsenai yra tiesiog būdingi tie patys kontrastai, kurie šiandien būdingi visai Lietuvai. Savęs ir patriotizmo simbolių (daiktų, ritualų ir istorinės atminties herojų) vertinimas neretai svyruoja tarp perdėtos, pernelyg romantiškos patetikos ir nihilizmo slenkstį beperžengiančio savosios istorijos nuvertinimo. Ir viena, ir kita plaukia iš pernelyg menkos pažinties su tikrove to Vakarų pasaulio, į kurį emocingai bandome įsigyventi. Galbūt čia dalyvauja ne vien erudicijos spragos, intelektinės silpnybės, psichologiniai kompleksai, vertybinės deviacijos ar net sąmoningi intelektinio ekshibicionizmo polinkiai, bet ir geranoriški siekiai grumtis su tuo, kas kadaise ironiškai buvo pakrikštyta megztųjų berečių patriotizmu.
Ko nejaudina šiandien žemai nuleistos lietuviškojo patriotizmo vėliavos? Skaudu dėl to, kas vyksta. Kazys Almenas visai pagrįstai ir tikrai laiku kelia šį klausimą, tačiau būtų gerai, kad atsakymai į jį nebūtų skubotai supaprastinti ir nepelnytai vienareikšmiški.
www.akiraciai.lt
