RamutĖ PEČELIŪNIENĖ
Gana rimtai, tarsi koks suaugęs vyras, nusiteikęs Žygimantas, sutiktas šalia vienos Pravieniškių įkalinimo įstaigų, paaiškino, jog tėvas miręs, o mama niekur nedirba. Mokytoja jį palikusi pirmoje klasėje už tai, kad nelankęs mokyklos. Vis dėlto pašnekovas prisipažino, jog gyventi jam gera. Jis kasdien "budįs" prie dviejų kolonijų. Čia atvažiuoja daug mašinų, jų vairuotojai su Žygimantu pasikalba, nevaro šalin. Kai kurie labai geri ir duoda pinigų. Vienas vyras jam į ranką įspraudęs net penkis litus. Būna dienų, kai prie kolonijos atvažiuoja daug daug "gerų dėdžių" ir per "vieną budėjimą" Žygimantas susirenka net iki dešimties litų. Ar tai dideli pinigai? Jo manymu - labai. Tada linksmas bėga į parduotuvę ir perka duonos, o jei lieka pinigų - kruopų. Kodėl kruopų, o ne saldainių ar ledų? Ogi todėl, kad močiutė galėtų išvirti sriubos. Žygimantas sakė be reikalo pinigų nemėtąs - cigarečių taip pat niekada nepirkęs, nes nerūkąs. Ir "šnapso" neragavęs.
- Gal niekad nerūkysiu ir negersiu, - tuoj pat patikslino.
Nutaisęs rimtą miną mažasis pašnekovas ramiai porino, jog atsikėlęs ryte ko nors užvalgo ir eina dirbti - "prašinėti centų". Toks darbas jam labai patinka. Be to, jis tikino saugąs paliktas mašinas - kad vagys nelįstų. Dėdės už tai jį myli. Prisirinkęs centų vienoje vietoje, eina prie kitos kolonijos. Būna, kad paprašo pinigų iš tų pačių žmonių. Šie jį atpažįsta, tačiau nepyksta. Ką pirktų, jei gautų šimtą litų? Trumpam užsisvajojęs, tuoj pat atsako, kad pinigus išleistų duonai ir kruopoms... Ir nieko nepasiliktų sau? Ne, jeigu liktų centų - atiduotų močiutei. Ar nenorįs keisti šito darbo? Ne, niekada. Tiesa, kartą vienas dėdė jam siūlęs "rimtą darbą" - ganyti ožkas, bet Žygimantas atsisakęs.
- Su ožkom neprasidėsiu, - patikslino, - čia dirbti geriau...
Matydamas, jog jį užkalbinusi "teta" jau tiesia ranką piniginėn, puola aiškinti, jog rudenį tikrai eisiąs į mokyklą. O ką pirksiąs dabar?
- Duonos ir kruopų - lyg gerai išmoktą maldą nemikčiodamas išrėžęs mažasis Pravieniškių gyventojas padėkoja ir ilgai mojuodamas ranka pamažu dingsta krūmais apaugusioje pievoje.
Ko gero, atėjo laikas keisti darbo vietą...
