Buhalteris Apolinaras pabudo šeštą valandą ryto ir pirmiausia suregistravo savo sapnus. Sąrašėlis susidarė netrumpas, tačiau daugelis sapnų nieko ypatinga nereiškė. Trys erotinės atkarpėlės (Apolinaras buvo užkietėjęs senbernis ir kasnakt sapnuodavo kokią nors televizijos laidų vedėją), du tolimos vaikystės vaizdeliai, dar šis tas. Bet paskutinis siužetas buvo neįprastas.
- Dukart du bus keturi, - žmogaus balsu pareiškė kompiuteris, jau kelinti metai šviečiantis ant Apolinaro darbastalio. - Nei daugiau, nei mažiau.
- Ką čia tauški, kompiuteri? - drąsiai atsiliepė Apolinaras, nes sapnuose jis visada būdavo drąsus. - Ne tavo skardinei makaulei suprasti.
- Dukart du - keturi, - atkakliai pakartojo kompiuteris. - Mano smegenys japoniškos. Nekorumpuotos.
- Ar tu nenutilsi! - vėl kaip kirviu nukirto Apolinaras. - Štai imsiu ir ištrinsiu tas tavo japoniškas. Arba kokį virusą užsiundysiu, kad...
Kompiuteris, matyt, nusigando, nes užsičiaupė ir nutilo, o Apolinaras tuo metu pabudo.
"Ką tai galėtų reikšti? - pagalvojo buhalteris, pagaliau suregistravęs sapnus. - Įdomu..."
Taip taręs jis pasiėmė sapnininką, kurį visada laikydavo galvūgalyje, ir atsivertė raidę K. Kometa, kompasas, komunija... O kur kompiuteris? Ne, kompiuterio sapnininke nėra. "Ir kaip, sakykite, - pagalvojo Apolinaras, - su tokiu sapnininku į Europos Sąjungą eiti?" Anarchizmas! O Čikagoje, anot bičiulio Benjamino, sapnų aiškintojai tokie operatyvūs, kad visas mokslo ir technikos naujienas pralenkia. Štai nespėjo NASA erdvėlaivis pasiekti Marso, o Čikagos sapnininkas jau aiškina: "Skrendi į Marsą - lauk nemalonumų. Saugokis teroristų".
Nusivylęs lietuvišku sapnininku, Apolinaras pakilo iš patalo, švariai nusiskuto, nusiblizgino batus. Ryto kavos negėrė. Kavą Apolinaras gerdavo kontoroje. Gurkšteli ir vėl skaičiuoja, pajamas su išlaidom balansuoja.
... Neilgai sėdėjo Apolinaras gurkšnodamas kavą: buhalterijos duris pravėrė direktorius.
- Sužinok, Apolinarai, kiek šiandien bus dukart du.
- Tuojau, - stryktelėjo buhalteris, įsijungė kompiuterį ir pranešė: - Keturi, pone direktoriau!
- Netinka, - atsakė direktorius. - Šiandien reikėtų šešių. Pasiklabėk su juo dar kartą.
Visą mielą dieną vargo Apolinaras, braukdamas prakaitą nuo kaktos, bet kompiuteris atkakliai tvirtino, kad dukart du - keturi ir į jokius kompromisus nesileido. Ir ko tik nedarė Apolinaras! Ir dulkeles nuo monitoriaus šluostė, ir langą atidarė, kad šviežio oro įeitų - nieko. Dukart du - keturi! Pagaliau senasis buhalteris iš palėpės atsinešė aritmometrą, su kuriuo kolūkyje darbadienius skaičiuodavo. Kiek bus dukart du? Ogi kiek ponui reikia, tik pasuk rankenėlę. Bet negi pasikliausi senu aritmometru, kai ant darbastalio - japoniškas kompiuteris!
Vakarop buhalterijoje vėl pasirodė direktorius.
- Na, kaip? - paklausė. - Tai kiekgi šiandien dukart du?
- Keturi, - liūdnai atsakė Apolinaras, nuleisdamas dar labiau praplikusią galvą. - Ir ko tik nedariau...
Direktorius pastovėjo valandėlę ir pasakė tyliai, lyg apgailestaudamas:
- Pasenai, Apolinarai, pasenai... Net su kompiuteriu nebesusišneki...
Namo Apolinaras krutėjo vos kojas kilnodamas. Žiūri - ogi bičiulis Benjaminas, tas, kuris Čikagos sapnininką turi, beeinąs.
- Labas, Benai, - užkalbino Apolinaras. - Pasakyk man pagal savo čikagiškį, ką reiškia kompiuterį sapnuoti?
- Jauniems reiškia pinigus, - atsakė Benjaminas. - Na, o tokiems kaip mes - užtarnautą poilsį.
Stasys Varneckas
