Giedrė POTELIŪNAITĖ
Geradariais apsimetę gudrūs sukčiai sugalvoja įvairiausių būdų, kaip išvilioti pinigų, ar kitais būdais pasipelnyti iš patiklių žmonių. Dažniausiai į jų pinkles patenka senyvi kaimo žmonės, kuriems susidūrimai su apsimetėliais gali kainuoti ne tik daug pinigų, bet ir gyvybę...
Jonas Kaselis su žmona Angele į Ukmergės rajono vienkiemį gyventi atsikraustė bene prieš 30 metų. Darbštūs žmonės šį namą su keletu arų žemės įsigijo iš Angelės giminaičių, kurie išsikraustė gyventi į miestą. Būdami taupūs ir nesibaimindami jokio darbo, jie namelį greitai pavertė viena gražiausių kaimo sodybų. Nors vaikų Kaseliai neturėjo, juos dažnai lankydavo giminės ir draugai - šie nuoširdūs kaimo žmonės visada džiaugsmingai sutikdavo svečius. "Neeilinio gerumo ir nuoširdumo žmonės. Jeigu kam iš kaimynų prisireikdavo pagalbos - jie visada skubėdavo padėti neprašydami už tai jokio atlygio", - sakė Kaselių kaimynė Stasė Paužienė.
Jonas visą gyvenimą dirbo traktoristu. Darbas nebuvo labai sunkus, gerai mokamas. O po darbų nagingas vyras puoselėjo sodybą - drožė skulptūras, iš vytelių pynė krepšius, rūpinosi nemažu ūkiu. Angelė ilgą laiką dirbo Ukmergės pieninėje, vėliau avalynės fabrike, laisvu laiku į turgų parduoti nešdavo užaugintus vaisius ir daržoves.
"Giminės mums vis sakydavo, kad pinigų nereikia į kojinę kišti, kad jie skirti tam, jog gyvenimą palengvintų ir džiaugsmo teiktų. Bet mums gyvenimas nebuvo toks jau sunkus, o džiaugsmo teikė tai, kad turim santaupų. Kitiems gal sunku suprasti, bet mes, seni kaimo žmonės, nemokame kitaip gyventi", - kalbėjo Angelė Kaselienė. "Tik kartą nuvykome pasisvečiuoti į Kauną pas vyro seserį ir jos šeimą. Pavargome abu, nepatiko didmiesčio triukšmas ir po dviejų dienų jau svajojome apie namus. O jie mums - "Keliaukit, pasaulio pamatykit, sėdit savo kaimuke ir kas vyksta aplinkui nematote". Bet tai kad mums užteko kiek matėme - laimingi buvome savo namuose, apsupti savo žemės", - susigraudina Angelė.
Taip laimingai ir paprastai Kaseliai gyveno iki lemtingo 2007 metų spalio 16 dienos vakaro. Jau temo, todėl Angelė nusprendė dar kartą apeiti valdas, pažiūrėti gyvulius, užrakinti tvartą, viralinę. Moteris pamatė palei mišką keliuku atvažiuojantį automobilį, kuris niekada anksčiau jų kieme nesilankė. "Pamaniau, kad greičiausiai kas iš kaimynų "pasimandravoti" atvažiuoja naują mašiną nusipirkę. Užrakinau viralinę ir pasišaukiau į kiemą Joną. Iš automobilio išlipo labai aukšta, šviesi moteris, gal kokių 40 metų. Maloniai pasilabinusi, prisistatė Aldonos vardu. Sakėsi kažkokią apskaitą apie santaupas žmonių vedanti, kad kai reikės pinigus į eurus keisti, didelė sumaištis nekiltų ir iš karto būtų aišku, kam kiek tų eurų reikia. Nelabai tuos dalykus išmanau, todėl nuėjau į namus, palikus Joną su ja šnekėtis. Dar pamačiau, kad toje mašinoje sėdi toks nelabai malonios išvaizdos vyras - lyg ir plikas, jaunas, gal tik apie 20 metų", - prisimena tą vakarą Angelė.
Tuo tarpu Joną atvykėlė įtikino, kad jai būtina pamatyti ir pačiai perskaičiuoti šeimos santaupas. Patiklus pensininkas nusivedė "surašinėtoją" į tvarto priestatą, kur po grindimis trilitriniame stiklainyje laikė visas savo santaupas - 8000 litų. Atvykelė perskaičiavo pinigus, pasakė, kad keičiant į eurus jokių problemų nekils, ir atidavė santaupas Jonui. Šis padėjo stiklainį į vietą ir išlydėjo moterį atgal į kiemą. Prie mašinos stovėjo ir rūkė jaunas vyras, prisistatęs Genadijaus vardu. Jonas dar pasiūlė porelei arbatos, tačiau tiedu atsisveikinę ir pagyrę gražius namus, išvyko.
Kitą rytą negeros nuojautos kamuojamas Jonas nuėjo į tvarto priestatą. Stiklainio su pinigais nebebuvo. "Jonas pradėjo akyse nykti. Nustojo valgyti, sėdėdavo kambaryje per dienas, niekur nebeišeidavo. Aš jam vis sakydavau, kad svarbu - gyvi esame, tačiau tai jį mažai tepaguosdavo. Giminės siūlė eiti į policiją, tačiau Jonas į tokius siūlymus nereagavo - matyt, nelabai tikėjosi, kad atgaus santaupas, - pasakojo Angelė. - Praėjo dar mėnuo ir Jonas jau nebesikeldavo iš lovos, o ilgainiui nustojo šnekėjęs - tik žiūrėjo apsiblausiusiu žvilgsniu ir kažką vis mąstė". J. Kaselis į Ukmergės ligoninę buvo paguldytas gegužės pradžioje. Vienu metu atrodė, kad Jonas taisosi, ėmė šiek tiek valgyti, tačiau birželio 12 dieną jo gyvybė užgeso. "Gyvenimas tiems žmonėms vis tiek atseikės tai, ko jie verti. Jie neturi sąžinės, neturi širdies. Ir kažin, ar tie 8000 litų, kurie kainavo Jono gyvybę, atneš jiems laimės", - graudinasi Angelė, kuri sodyboje dabar tvarkosi viena, padedama kaimynų.
