Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Trečiadienį Kauno miesto meras Arvydas Garbaravičius ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Antanas Valionis padėkojo J. Vitkaus inžinerinio bataliono kariams, sėkmingai susidorojusiems su nepaprasta užduotimi - galutinai neutralizavusiems nuo Antrojo pasaulinio karo laikų žemėje gulėjusią nesprogusią galingą aviacinę bombą. Padėkos raštai įteikti inžinerinio bataliono vadui Raimondui Visockiui, išminavimo tarnybos vadui kapitonui Vaidotui Mockevičiui ir išminuotojams Pauliui Neverauskui, Sergejui Sokolenkai, Vitalijui Korsakovui, Viliui Karsokui, Antanui Janickui, Sergejui Galuškai, Virgilijui Žiobai bei Virgilijui Valiukui.
Grėsmingą sprogmenį sekmadienį, kasdamas duobę pamatams Veiverių gatvėje, aptiko Jonas Aleksandras. Specialistai apžiūrėję nustatė, kad 500 kilogramų sveriančios bombos neįmanoma saugiai išvežti į poligoną, todėl nuspręsta ją naikinti vietoje. Darbo ėmėsi J. Vitkaus inžinerinio bataliono kariai. Grėsmės židinys buvo apjuostas 400 smėlio maišų pylimu. Aviacinė bomba buvo nukenksminta panaudojant humuliatyvinį užtaisą. Tai užtruko daugiau kaip dvi paras. Dešimtims aplinkinių gyventojų saugumo sumetimais teko palikti namus. Kariškiai įspėjo, kad dėl galimos grėsmės turėtų pasisaugoti gyventojai, esantys nuo įvykio vietos 100-450 metrų spinduliu. Buvo išjungta elektra, dujos, neveikė Aleksoto funikulierius, uždarytas eismas per Aleksoto tiltą, nedirbo šalia esanti parduotuvė "Šilas", nevyko pamokos J. Dobkevičiaus vidurinėje mokykloje.
Žodžiu, žmonės turėjo progos savo kailiu patirti, kaip policijos pareigūnai, išminuotojai ir kitos saugos tarnybos geba dirbti ekstremaliomis sąlygomis.
Naktį buvo evakuota per šimtą aplinkinių namų gyventojų. Tokio likimo neišvengė ir bombą radusiojo Jono Aleksandro šeima - tėvas, mama ir trys vaikai.
- Kad žinotumėt, su kokiu nerimu ir baime palikome namus, - neišsilaikė neapsiašarojusi Anelė Aleksandrienė. - Pasakė trumpai drūtai: skubiai pasiimkit dokumentus, raktus, reikalingiausius daiktus ir važiuojam... Aš tiesiog su šlepetėmis išbėgau... Mažiausias sūnus, mokyklinukas, dar spėjo pastverti kuprinę su knygomis - tai stropumas vaiko! Namus palikome neturėdami jokių garantijų, kad juos surasime, kad po sprogimo jie nebus sulyginti su žeme. Nemoku apsakyti, kokie visi buvome prislėgti, sugniuždyti, sutrikę... Per tas dvi naktis visa pražilau...
"Akistatos" korespondentė pas Aleksandrus apsilankė, vos tik trečiadienio priešpietę jie gavo leidimą sugrįžti į savo būstą. Įėję vidun, Aleksandrai sakė praradę amą: nuo sprogimo išlaužtos ir sugadintos dviejų kambarių durys, išdužę daug langų (liko sveiki tik tie, kurie su visais rėmais buvo iškelti), trūkusi namo siena, suniokotos spintos, sekcija, lovos ir t. t. Visa laimė, kad neužsiliepsnojo užuolaidos - nuo karščio jos tik išsilydė... O kieme augusi vyšnia šiemet jau neduos jokio derliaus - irgi smarkiai apdegė...
Tai toli gražu ne visi nuostoliai, kuriuos teko patirti Aleksandrų šeimai. Be nuniokoto namo, ponas Jonas prarado ir nemažas kuro atsargas, mat čia pat talpyklose laikoma ne viena tona žibalo ir dyzelino saugumo sumetimais buvo išpumpuota ir, anot šeimininko, nežinia kur išvežta. Be to, dalį kuro esą sunaikino užpiltas sorbentas...
Taigi nepaisant patirtų nemenkų nuostolių (kurių bent dalį, kaip tikisi nukentėjusi šeima, padengs savivaldybė), Aleksandrai džiaugiasi, kad apsieita be žmonių aukų. Tam tikrą indėlį dėl laimingos pavojingo incidento baigties jaučiasi įdėjęs ir pats Jonas Aleksandras. Girdi, jei ne jo pastabumas ir operatyvumas, kada nors atsitiktinai užkliudyta ar pažeista bomba galėjo sprogti ir nušluoti ne tik dalį Aleksoto, bet ir tiltą per Nemuną, ir Senamiesčio architektūrinius statinius... Nekalbant jau apie žmonių aukas...
Tiesa, laukdami bombos nukenksminimo baigties Aleksandrai turėjo vilčių, kad viskas baigsis laimingai, mat vieną iš tų dienų, kai aplink stovėjo griežti atitvarai ir pareigūnai į namus neįleido nė vieno aplinkinio gyventojo, Aleksandrų vaikams pavyko slapčia atbėgti į sodybą ir pasiimti pamirštą katę su dviem kačiukais. Gyvūnėlis, girdi, murkavo lyg niekur nieko, o juk nuo seno žinoma, kad katės ypač stipriai nujaučia artėjantį pavojų...
- Kaip nepyksi, po velnių, - surastas ant laiptų, sududėjo ponas Vilhelminas. - Įsiveržė naktį kaip išprotėję ir įsakė skubiai ieškoti dokumentų... Kaip anais laikais į Sibirą... Prisiėjo palikti ir šunis, ir kates, ir višteles, ir kitus gyvus padarėlius. Nemažai jų, kiek girdėjau, per tas porą parų nudvėsė - taigi nors ir labai prašėm, neleido ateiti net pašerti... O kas nuostolius atlygins?
(Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, jog dauguma kalbintų pašnekovų džiaugėsi gavę leidimą pasirūpinti savo augintiniais.)
Kita vertus, anot Vilhelmino, su tokio dydžio "paršeliu" juokauti negalima - sprogusi pusės tonos bomba, girdi, ne tokių nuostolių būtų pridariusi...
- O aš pačiu laiku palikau namus, - džiaugėsi gretimame name gyvenanti Janina Markevičienė. - Sekmadienį išvykau į Amalius, į kolektyvinį sodą, ir jau kitądien per radiją išgirdau, kad mano namo pašonėje - karinės nuotaikos... O va mano "kvaterantams", dviem studentams, prisiėjo naktį skubiai kraustytis: vienas įsikūrė bendrabutyje, kitą priėmė draugė...
Anot ponios Janinos, viskas būtų neblogai, bet, išjungus elektrą, sugedo visa šaldytuve buvusi šaldyta mėsa, kiti maisto produktai.
Kiek pagalvojusi, pašnekovė pusiau juokais, pusiau rimtai prasitarė, jog nebūtų labai supykusi, jei medinis kelių butų namas, kuriame ji nuo vaikystės gyvenanti, sprogusios bombos būtų buvęs nors ir visiškai sugriautas. Girdi, gal tuomet miesto valdžia būtų suteikusi kitą gyvenamąjį plotą, kad ir nedidelį, "šikinyką". Nes gyvenimas čia, kur nėra nei kanalizacijos, nei vandentiekio, Janinai įsiėdęs iki gyvo kaulo...
Panašiai skundėsi ir Veiverių gatvės 32-ajame daugiabutyje gyvenanti Stefa Kantautienė. Pensinio amžiaus sulaukusi, tačiau dar labai gražiai atrodanti moteris išgyveno, jog per tą "baisų radinį" teko išmesti daug evakuacijos dienomis spėjusių sugesti maisto produktų, o svarbiausia - visą šaldiklį mėsos! Tačiau kad ir labai dideli nuostoliai patirti, kukli moteris sakė niekur nesikreipsianti dėl jų padengimo, kaip nors išgyvensianti - juk už dviejų dienų mokėsią pensiją...
- Baisus čia daiktas ta mėsa, - kaimynėlei paprieštaravo toje pačioje laiptinėje gyvenantis irgi garbaus amžiaus sulaukęs Juozas Žičkus. - Ne tokius sunkius laikus iškentėjom... Čia tik juokas... Va jei mergų neliktų - kitas reikalas... Čia jau būtų didelė bėda...
Taip, anot Juozo, evakuacijos naktį neteko ilgai miegoti, bet nevalia, girdi, dėl to ką nors kaltinti, pykti. Pareigūnai, Juozo nuomone, viską padarė teisingai. Negalima rizikuoti žmonių gyvybėmis.
Dauguma pakalbintųjų sakė nevažiavę nei į pasiūlytus bendrabučius, nei į geležinkelio stotį. O tie, kurie laikinai įsikūrė minėtose vietose, liko labai patenkinti ir suteikta visokeriopa pagalba, ir labai skaniais pusryčiais, pietumis bei vakariene - kirtę, sakė, kiek telpa...
Netoli staiga išgarsėjusio mūrinuko strikinėję gretimuose daugiabučiuose gyvenantys mažamečiai irgi turėjo priekaištų išminuotojams. Kodėl, girdi, tokią didelę bombą naikino tik dvi paras?
- Reikėjo tiems "minininkams" kokią savaitę krapštytis - ir mokslo metai baigtųsi, - šelmiškai mirktelėjo trečioku prisistatęs Povilas.
Šalimais strykčiojęs išvaizda ir ūgiu ne ką už Povilą vyresnis Lukas draugą sugėdijo:
- Ką čia nusišneki, loche! Taigi dar pataisų gausi, minsi į šulę iki rudens...
