Kasmet teisės studijas baigia apie 1000 studentų, nors akivaizdu, kad Lietuvos valstybei tiek nereikia. Čia nėra tiek darbo vietų, kiek yra ar bus ateityje teisės specialistų. Palyginimui galima paminėti, kad Lietuvoje veikia 141 notarų įstaigos, kuriose dirba 181 notaras, mūsų šalyje advokato praktikos gali imtis per 960 advokatų, daugiau kaip 600 iš jų dirba Vilniaus mieste.
Teisėjų skaičius taip pat neviršija 1000. Tad iš viso 2141. Visi kiti, dirbantys darbą, kuris reikalauja aukštojo teisinio išsilavinimo, sudarytų panašų skaičių. Taigi iš karto pakeisti visus šiuos žmones užtektų vos penkių studentų laidų. Tačiau į pensiją geriausiu atveju išeina ne daugiau kaip 200 žmonių per metus. Sakykim, kad dar 150 vietų yra sukuriama. Iš viso per metus susidaro 350 laisvų darbo vietų ką tik “iškeptiems” teisininkams. Bet 650 jo negauna ir yra priversti verstis tuo, kas galbūt jiems ne prie širdies ir ko jie taip gerai neišmano. O nuo to kenčia visi: ir žmogus, kuris turi ne tai, ko siekė, ir darbdavys, nes įdarbina ne tos srities specialistą, kurio jam reikėjo.
Atrodo, kad ir patys universitetai - Lietuvos teisės universitetas (LTU) ir Vilniaus universitetas (VU) suvokia situaciją, tačiau nedaro nieko, kad bent kiek sumažintų studijuojančių teisę. Netgi atvirkščiai. LTU džiaugėsi, kad šiemet priėmė dar daugiau studentų nei pernai. Taigi studentų skaičius vis didėja. Bet ar tai yra gerai?
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai normalu, taip ir turi būti. Valstybė vystosi, taigi jai reikia vis daugiau vienos ar kitos srities specialistų (Beje, tai tikrai normalus procesas besivystančiose šalyse.) Be to, kuo daugiau studijuojančių, tuo protingesnė ir valstybė, tuo didesnė galimybė greičiau vystytis šaliai. Tačiau taip nėra. Lietuvoje studijuojančių kai kuriose specialybėse yra kur kas daugiau, nei iš tikrųjų reikia. Savaime suprantama, kad visuomet yra gerai, kai yra šioks toks perteklius. Tai skatina konkurenciją, o ši - geresnę kokybę bei mažesnes kainas. Bet per didelė darbo pasiūla - kaip ir produkcijos perteklius, kada siūlomos prekės ar paslaugos kaina smarkiai nukrinta, o iš to laimi tik pirkėjas, bet nukenčia daug daugiau: ir pardavėjas, ir valstybė, ir apskritai visa šalies ekonomika.
Studentų skaičiaus augimas yra normalus dalykas, tik įdomu, kodėl Lietuvoje nesugebama išlaikyti proporcijų? Ir vienų specialistų vis trūksta, o kitų, pavyzdžiui, teisininkų, vis daugėja.
Iškyla klausimas, ar neištiks teisės toks pats likimas, koks kadaise ištiko mediciną, kai iš prestižinio mokslo liko tik griuvėsiai, sunkiai pritraukiantys naujus studentus. Be abejonės, atsitiks, jeigu universitetai nesiims nieko, kad sumažintų baigiančiųjų teisę skaičių. Tačiau jau ir dabar studentai teisininkai (dar prieš kelerius metus drąsiai žvelgę į ateitį) abejoja, ką jie veiks, koks likimas juos ištiks ir ar jie sugebės susirasti darbą?
Nemaloniausia tai, kad daugumos studentų išsvajota Europos Sąjunga šiuo atveju yra bejėgė. Savaime suprantama, ji pagyvins Lietuvos ūkį, paspartins šalies vystymąsi, galų gale atsiras daugiau darbo vietų, tačiau tik ne teisininkams. Teisė yra toks mokslas, kuris glaudžiai susijęs su šalies teisine sistema. Ir pabaigus studijas beveik nėra jokių galimybių išvažiuoti dirbti į užsienį - esi priverstas likti ir ieškotis darbo Lietuvoje.
Taigi abiturientai, prieš stodami į teisę, turi gerai apgalvoti, ar jie tikrai to nori, ar renkasi ją vien todėl, kad teisė laikoma prestižine specialybe. Antraip ateityje gali tekti skaudžiai nusivilti.
