Nuolatinė laikraščio skaitytoja iš Jonavos rašo, jog dirba pardavėja "Lietuvos spaudos" kioske. Darbo diena prasideda 6 valandą ryto ir baigiasi 18 valandą. Moteris nurodo, jog šiose pareigose dirba dviese po 6 valandas per dieną. Laiško autorė norėtų sužinoti, kodėl ji negali dirbti po 12 valandų per dieną kas dvi paras? Konkrečiu atveju ji su kita pardavėja gauna po vieną išeiginę dieną per savaitę, be to, dar tenka dirbti švenčių dienomis. Pasidomėjus, kodėl skiriama tik viena išeiginė diena, jai buvo paaiškinta, jog pardavėjos dirba kasdien tik po 6 valandas, todėl susumavus dirbtą laiką per savaitę, joms tenka po vieną išeiginę dieną. Moteris nurodo, jog yra apiforminta pilnu etatu ir norėtų sužinoti, ar tokiu atveju teisingai elgiasi darbdavys, nurodydamas dirbti kasdien po 6 valandas?
Paprastai darbdavys su darbuotoju pasirašo darbo sutartį, kurioje yra aptariamas darbo laikas. Jeigu pagal sutartį laiško autorė priimta dirbti 6 valandoms per dieną (tai turi atsispindėti ir darbo grafike), tai darbdavys privalo kontroliuoti, kad darbuotojas dirbtų pagal nustatytą darbo grafiką, o darbuotojas privalo to grafiko laikytis. Tačiau iš laiško galima suprasti, jog moteris priimta dirbti pilnu etatu, tai būtų 8 valandų darbo dienos trukmė ir 40 valandų darbo savaitė. Tad jeigu moters darbo grafike nurodytos 8 darbo valandos, ji turi tiek ir išdirbti. Laiško autorė rašo, jog norėtų dirbti po 12 valandų per dieną (kas antrą dieną). Norint organizuoti darbą po 12 valandų per dieną, galima tai padaryti, kuomet įmonėje įvesta suminė darbo laiko apskaita. Esminis dalykas yra tai, kad įvedus suminę darbo laiko apskaitą, darbo dienos trukmė gali būti iki 12 valandų, o vidutinė darbo savaitė - iki 48 valandų. Suminę darbo laiko apskaitą darbdavys įveda įsakymu. Tačiau tai reikia derinti su darbuotojais ir šis procesas yra gana sudėtingas. 2003 metų gegužės 14 dieną priimtu LR Vyriausybės nutarimu yra patvirtinti darbai ir sąlygos, kurioms esant galima įvesti suminę darbo laiko apskaitą. Iš tiesų darbdavys gali organizuoti darbą taip, kaip norėtų laiško autorė, tačiau tai priklauso nuo jo paties, nes tik jis sprendžia, ar yra tokia būtinybė. Todėl moteris turėtų kalbėtis su darbdaviu.
