Remigijus RAINYS
Panevėžio rajono Daniūnų kaime gyvenantis ir vietinės bendruomenės keistuoliu vadinamas Rimantas Pakeltis (47 m.) neseniai į savo valdose augančios didžiulės liepos viršūnę įbogino ir ten pritvirtino paties pagamintą namelį. Į jį patekti galima iš metalinių armatūros strypų ir storos vielos sukonstruotomis kabančiomis kopėčiomis, kurias, kaip ir visą namelį, Rimantas padarė pats, be niekieno pagalbos.
Tai jau ketvirtas toks R. Pakelčio statinys, tačiau iki šiol tebuvo išlikusi tik į šalia jo grytelės augantį ąžuolą įkelta "cerkvė". Mat tarp kaimo padaužų neatsirado tokio drąsuolio, kuris panašiomis kopėčiomis keberiotųsi į pavojingame aukštyje tarp šakų įspraustą namelį, nors pats jo šeimininkas kartais ten ilgai vakarodavo apmąstydamas prabėgusią dieną ar klausydamasis muzikos.
Užtat jaunieji kaimo nenaudėliai negailestingai suniokojo kitame medyje anksčiau specialiai vietinio jaunimo poilsiui įrengtą trobelę ir šalia pastatytas sūpuokles bei pavėsines. Namelis buvo sudegintas, o kiti įrenginiai - sulaužyti ir sulankstyti. Toks nedėkingumas vyriškį papiktino ir jis ilgai vaikštinėjo miške bandydamas atgauti dvasios ramybę. Chuliganai nuniokojo ir dar vieną, jau miške, Rimanto įsirengtą buveinę, kurioje gamtą labai mylintis ūkininkas mėgdavo pasėdėti vienas ir pasvajoti. Šį namelį jis buvo sukonstravęs iš armatūros strypų, kuriuos gavo kantriai sudaužęs nebenaudojamus gelžbetoninius stulpus. R. Pakeltis skundėsi, kad niekam nebereikalingus suskilusius stulpus kapojo visą savaitę, kol iš jų išlaisvino metalą ir dar antra tiek laiko statė savo namelį, o niekdariai jį sumaitojo per vieną naktį.
Be elektros ir be dujų
Tačiau ir naujojo namelio liepoje Rimantas neketina rakinti nuo lankytojų. Vyriškis į jį atsibogina prisukamą patefoną ir, uždegęs žvakę, klausosi muzikos iš dar sovietmečiu pirktų plokštelių. R. Pakelčiui patinka Žanos Bičevskajos dainos, tačiau dabar nuvažiuoti į Rusiją ir nusipirkti pamėgtos atlikėjos naujų albumų jis tikina nebegalįs. O ir kažin ar Ž. Bičevskaja savo dainas dar įrašinėja į vinilines plokšteles, nes kompaktiniuose diskuose ar garsajuostėse įrašytos muzikos Rimantas klausytis negali. Jo sodyboje nėra nei elektros, nei dujų, nes šiuos patogumus šeimininkas laiko bereikalingais ir pats nukirpo elektros laidus.
Keistuolis griežtai atsisakė ir jam išrūpintos invalidumo pensijos, teigdamas, jog yra visiškai sveikas ir duonai gali užsidirbti pats. Rimantas verčiasi ne tik ūkininkaudamas, bet ir drožinėdamas iš medžio. Vyriškis pina dailias pintines bei krepšius, riša šluotas ir pusvelčiui pardavęs savo dirbinius perkasi maistą ar jo keistiems sumanymams įgyvendinti reikalingus dažus bei kitokias medžiagas.
Ūkininkas tikina, jog jo darže milžiniški, po pusę šimto ir daugiau kilogramų sveriantys moliūgai užauga todėl, kad juos jis trešia tik savo auginamo jaučio mėšlu. Nors jautukas per keliolika metų užaugo jau toks, kad vien trąšų gamybai jo laikyti lyg ir neracionalu, tačiau R. Pakeltis į mėsos perdirbimo įmonę jo gabenti neketina. Vyriškis negali pakęsti net skerdžiamos kiaulės žviegimo, tad jo augintinis gali tikėtis išvengti mėsininko peilio. Jaučio mitybai skirti ir didieji moliūgai, mat šeimininkas iš jų išima tik sėklas, kurias vėliau pasikepina ir kremta, o visą kitą atiduoda savo globotiniui.
Varnėnas ir gandras
Skanių grūdelių nepritrūks ir kitam Rimanto įnamiui - luošam varnėnui, Kuris, kol dar šilta, straksi lauke pakabintame narvelyje, o vėliau persikels į trobą. Paukštelis, atsimušęs į aukštos įtampos elektros laidus nudegė vieną sparną ir pusę kojos, tad jį priglaudęs vyriškis tikrai jį išgelbėjo nuo pirmo pasitaikiusio katino nagų. Prieš kelerius metus sodybos šeimininkas taip pat rūpinosi ir miške rastu sužeistu gandru - jam kuriam pirko šviežias žuvis ir kitokius skanėstus. Kurį laiką pagyvenęs R. Pakelčio troboje gandras išskrido, tačiau Rimantas įsitikinęs, kad kitą pavasarį jis sugrįžo, nes smarkios audros metu panašus paukštis nuo vėjo slėpėsi už jo trobos. Maitinamas iš rankos gandras jau nebesileido, tačiau su savo pasirinkta pačia Rimantą vis dėlto supažindino. Vyriškis tikina, jog jo gandriukas kartą atskrido su už save mažesne pačiute, tačiau lizdą suktis patraukė kitur. Savajam ilgasnapiui atminti R. Pakelti, išdrožė ir į medį įkėlė medinių gandrų porelę, o mažesniems paukšteliams prigamino daugybę inkilų - ne tik į sodybos, bet ir gretimo miško medžius.
Asmeninės kapinės gyvavo trumpai
Su kaimynais R. Pakeltis bendrauja nenoriai, nes visus darbus nudirba pats, neprašydamas niekieno pagalbos, o jam nepažįstamų atklydėlių iš viso vengia. Vyriškis negeria ir nerūko, tad nepakenčia šias ydas turinčių žmonių. Kalbama, jog net į bažnyčią R. Pakeltis nustojo vaikščioti tada, kai išgirdo, kaip kaimyninės parapijos klebonas per pamokslą paskelbė, jog leidžia kaimiečiams saikingai išgerti.
Tad ar tik ne todėl, jog supyko ant Dievo tarno, Rimantas ir šią žiemą mirusią savo motiną Marijoną palaidojo savo sodyboje. Vyriškis vienas stipriai įšalusioje žemėje iškasė duobę, niekam nieko nepranešęs paties nupraustą ir švariais rūbais perengtą velionę paguldė į paties sukaltą karstą ir užkasė po obelimi. Po poros dienų užsukusiam broliui vyriškis ramiai paaiškino, jog tokia buvusi mamos valia, ir parodė naujai supiltą kapą, į kurį buvo įsmegtas kryžius su jame išdegintu mamos vardu ir pavarde. Dėl to kilo nemenkas triukšmas ir giminaičiai Marijoną perlaidojo vietos kapinėse. Rimantas buvusioje mamos kapavietėje dabar įrengęs didelį gėlyną, kurį kruopščiai prižiūri.
