Šimtamečiui tebesivaidena lėktuvai...
100 metų sulaukia ne kiekvienas
Šimtametis senolis ilgisi praeities smagumų
Irena ZUBRICKIENĖ
Kazlų Rūdos (Marijampolės apskr.) miškai palankūs žmogaus ilgaamžystei. Taip galima teigti pagal šimtamečių gyventojų skaičių - Marijampolės apskrityje jų daugiausia kaip tik šioje savivaldybėje. Kaip paskaičiavo Kazlų Rūdos savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Marija Barauskienė, kruopščiai sekanti 100 metų artėjančius jubiliejus savo teritorijoje, nuo 2000-ųjų metų užfiksuota 11 gyventojų, sulaukusių tokio garbingo amžiaus. Anot vedėjos, per tą laiką su pačiais sukaktuvininkais minėtos ir 102, ir 104, ir net 106 metų sukaktys.
- Tai kad mano šimtmetis jau buvo, - šypsodamasis pretenzingai tarstelėjo Julius Vosylius, Kajaciškės kaimo gyventojas, "Akistatos" aplankytas 100-ojo gimtadienio išvakarėse.
Kiek pasiginčijęs senolis prisipažino, kad laikas jam "jau susimaišė", tačiau svečiams jis esąs neabejingas. Dukters Birutės namuose šiltai ir švariai gyvenantis Julius noriai bendravo, spėliojo, kuo jis galėtų būti įdomus korespondentams, ir vis klausinėjo, "ar ne durnai šneka".
Niekada per savo gyvenimą ligoninėse negulėjęs ir rimtomis ligomis nesirgęs Julius neseniai, likus keliems mėnesiams iki 100-ojo gimtadienio, pasiligojo. Rūkas ir tamsa visiškai aptraukė senolio akis, tad tik šviesos blyksnius pastebintis ilgaamžis atgulė lovon. Jis pajėgus savarankiškai žingsniuoti po kambarį, tačiau orientuotis vis sunkiau. Užtat pabūti senolio "lazdele" visuomet noriai pasišauna jo artimieji, kurių šioje sodyboje yra nemažas būrelis. Labiausiai senolis mėgsta mažamečių proanūkių kompaniją. Berniukai irgi nenutolsta nuo prosenelio, nes, kaip juokavo šių vaikučių močiutė Birutė, tėvuko kambaryje juos labai traukia dar ir kompiuteris.
Julius sakė, kad patys laimingiausi jo gyvenimo metai buvo, kai jis sukūrė šeimą ir kai gimė dvi dukterys. (Šmaikštus senolis pabrėžė, kad vaikų jis neturėjo - tik mergaites.) Iki tol buvęs laikotarpis - tik vargas ir skurdas. Jam tekę bernauti pas seserį, kuri buvo labai taupi, šykšti ir valdinga. Nors abu užaugo 12 vaikų turėjusioje šeimoje, sesuo nebuvo linkusi užjausti daug dirbančio, jai bernaujančio brolio.
Jaunystėje Julius tarnavo aviacijoje. Šie prisiminimai senolio atmintyje irgi ryškūs. Ir ne tik dėl to, kad apie darbą lėktuvuose ir skrydžius tėvukas dažnai pasakodavo savo dukterims ir anūkams, - jam lėktuvai, paties žodžiais, "vaidenasi ir dabar".
Pasakodamas apie savo santuokos kasdienybę, Julius susigraudino, nes jo žmona mirė gana anksti - prieš 28 metus. Nuo tada vyras visada gyveno vienas, rūpinosi dukterimis ir namais, nors buvo ne viena moteriškė, siekusi tvarkingo našlio rankos ir širdies. Pralinksmėjęs senolis įterpė, tarsi būtų be reikalo prasitaręs, kad "smagu būdavo ir pas panas vakarais užsukti".
- Bu-u-u-u-vo piktumų su žmona, - vėl juokdamasis pasakojo Julius. - Ir kaip nebus, kad naktimis labiau mėgdavau su draugais kortomis palošti. Kartais - iš pinigų, bet dažniausiai - "durnių". Juk reikėdavo atsipalaiduoti po sunkių darbų kolūkyje. Ten buvau darbininkas - šėriau arklius, karves, kiaules. Bet pykdavusi žmona greitai atsileisdavo. Iki skyrybų nepriėjome - man jos vienos per visą gyvenimą užteko.
Paklaustas, kaip iki šiol leido pensininko dienas, Julius teigė politika nebesidomįs - tik anksčiau klausydavosi "Amerikos balso iš Vašingtono". Knygų nemėgdavęs skaityti, nes trūkdavę laiko, tačiau laikraščius perversdavo smalsiai. Kai dabar akyse aptemo, skaityti nebegali - negali žiūrėti ir televizijos programų.
- Nuobodu - daugiausia miegu ir nuo to nė kiek nepavargstu, - vėl šmaikštavo Julius. - Nė to gimtadienio nelaukiu, nes išgerti vis tiek negalėsiu. Man degtinė jau sumaišo protą. Be to, mano seserų ir brolių jau nėra gyvų, tai ką man pasikviesti - kaimynų ieškoti? Ir anksčiau mažai išgerdavau, bet dar atsimenu, kad pats to gėrimo išsivirdavau!
Juliaus kasdienybę "reguliuojanti" duktė Birutė, ūkininkaujanti savo valdose, pasakojo kad tėvelis visada būdavo labai geras - nebardavo ir nemušdavo dukterų, dažnai pasiimdavo kartu į kokią nors kelionę arkliu. Moteris apgailestavo, kad tėvas apako - dabar jis mažiau savarankiškas ir daugiau liūdintis. Nors namiškiai praskaidrina senolio dienas išvesdami jį į lauką, džiugesio būna vis mažiau.
Birutė sakė, kad ieškoti ilgaamžiškumo paslapties tėčio maisto racione - beprasmiška: jis valgo viską, neretai pasiprašo ir virtos riebios mėsos, kokią labai mėgdavo anksčiau. Labai patinka ir visi žuvies patiekalai. Senolis - didžiausias namuose smaližius: jam prie lovos visuomet turi būti padėta vaisių, sausainių ar saldainių. Kartais Birutė, būdama kitame kambaryje, net netikrina, ką veikia aptilęs tėtis, nes išgirsta čežant sparčiai lukštenamų saldainių popierėlius...
Juliaus gyvenimo "derlius" - tai dviejų dukterų šeimos su šešiais anūkais ir šešiais proanūkiais. Senolis didžiuodamasis ištarė, kad atžalos užaugo geros, gražiai tvarko savo gyvenimą. Štai Birutė su vyru pelniusi "Gražiausiai tvarkomos sodybos" šeimininkų vardą.
- Jei tik matyčiau, būtų viskas gerai, - atviravo Julius, lėtai dėliodamas žodžius. - O dabar vis paklausiu Dievulio, kodėl taip ilgai mane laiko. Bet džiaugiuosi, kad sulaukiau šimto - ne kiekvienam tai lemta.
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- 100-ojo gimtadienio išvakarėse Julius Vosylius gyvenimo nekeikė, tik guodėsi praradęs akių šviesą
- Šimtamečio Juliaus pagalbininkė - jo duktė Birutė
