Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Lietuvoje prasidėjo tikroji žiema. Pietinėje ir pietrytinėje dalyse prisnigo net iki 30 centimetrŲ sniego, naktimis paĘąla iki 17 laipsniŲ Ęalčio.
- Gruodžio 30-ąją su kolektyvu Ęventėme senŲjŲ metŲ palydas, - sako vieĘosios įstaigos Miroslavo ambulatorijos (Alytaus rajonas) direktorius Antanas Damkus. - Tądien pradėjęs kristi sniegas nesiliovė kokias tris keturias paras. IĘ pradžiŲ lietŲ keitė Ęlapdriba, paskui įsisiautėjo pūgos, stiprus vėjas, žemę sukaustė Ęaltis... Per tas dienas buvo priversta labai daug sniego. Net ir pačiame Miroslavo miestelyje keliai tapo nepravažiuojami, o ką jau kalbėti apie kaimo keliukus... Nuo sunkios sniego naĘtos linko prie žemės medžiŲ Ęakos, trūkinėjo elektros laidai...
MedikŲ pagalbos nereikia
Gydytojo teigimu, pastarosiomis dienomis ambulatorija buvo beveik tuĘčia - čia apsilankė tiktai vienas kitas ligos prispaustas žmogelis, nors paprastai medikams pacientŲ niekad netrūksta... Matyt, slogos, gripo ar kitŲ ligŲ kamuojami kaimo žmonės ėmė gydytis patys, pasikliaudami savo iĘmintimi, senoliŲ patarimais, prisimindami seniai pamirĘtus senus gydymo būdus... Tačiau ypač daug iĘkvietimŲ sulaukė vaikŲ ligŲ gydytojas. Užpustytais keliais toli nenuvažiuosi, todėl jam tekdavo palikti automobilį pagrindiniuose keliuose ir iki mažŲjŲ pacientŲ bristi per pusnis. PanaĘiŲ iĘvykŲ neiĘvengė ir pats A. Damkus. Tačiau prieĘ kiekvieną vizitą pas ligonį gydytojas pirmiausia užeidavo į vaistinę ir pilną krepĘį prisikraudavo įvairiŲ medikamentŲ. Juk beveik visi seniūnijos gyventojai jam pažįstami, žinomos ir jŲ ligos, na, o kad pasiligojusiems žmogeliams (na, greičiausiai jŲ namiĘkiams) nereikėtŲ klampoti ne vieną kilometrą per užsnigtus laukus iki miestelio nusipirkti paskirtŲ vaistŲ, juos iĘ anksto atveždavo pats gydytojas. Ši paslauga daug kam buvo labai netikėta. Čmonės dėkojo medikui už sumanumą. Tiesa, A. Damkui Ęiemet iki vienkiemiŲ važiuoti rogėmis neteko, tačiau tokiŲ atvejŲ pasitaikydavo anksčiau, prieĘ kelerius metus. Pasikinkę į roges arklius, jį parsivežti atvažiuodavo sergančiojo artimieji arba kaimynai... Kito kelio įveikti užpustytus laukŲ keliukus tiesiog nebuvo.
Senolis pats kepa duoną ir sniego pusnis įveikia dviračiu
77 metŲ sulaukęs, savo Ęeimos taip ir nesukūręs Antanas Bražinskas gyvena vienas nedideliame namelyje pačioje pamiĘkėje. Nuo pagrindinio keliuko jo sodyba nutolusi per porą ĘimtŲ metrŲ, tačiau įveikti Ęį nors ir nedidelį, tačiau storai sniegu užklotą takelį nėra lengva. Sunkiai viena ausimi girdįs garbaus amžiaus senolis savo namuose vaikĘčiojo avėdamas veltiniais, kurie dar buvo apmauti kalioĘais, vilkėjo stipriai odiniu diržu sujuostu gana storu vatinuku, buvo užsidėjęs ausinę kepurę. Namelyje buvo gana Ęalta, tačiau Ęeimininkas tikino Ęalčio nebijąs. VyriĘkis gyrėsi dviračiu dar sugebąs nuvažiuoti į maždaug už 5 kilometrŲ esančią Miroslavo parduotuvę, kurioje nusiperkąs cukraus, druskos, kartais - kepaliuką duonos. Kadangi pačios "užgyventi" Antanui nepavyko (tiesiog dar būdamas jaunas jis nepajėgė surinkti tūkstančio - tiek tuo metu reikėjo pakloti nuotakos tėvams), todėl ir liko senbernis. Dėl Ęios priežasties buvo priverstas iĘmokti ne tik vyriĘkus, bet ir moteriĘkus darbus. Taigi, be kita ko, iĘmoko kepti duoną, todėl jam nebūtina dėl kepalo minti pedalus iki parduotuvės. Tačiau Antanas atviravo, jog gerai nuvalytais keliais važiuoti dviračiu - pats smagumas. Beje, senukas laiko dvi kiaules bei tiek pat karviŲ ir visą Ęį ūkį prižiūri pats, be niekieno pagalbos. O juk vien karvėms per dieną tenka atneĘti net keliolika kibirŲ vandens, kurį jis semia iĘ netoliese, maždaug už 150 metrŲ, esančio ežero. Esą čia vanduo labai Ęvarus, o iĘtraukti tiek kibirŲ iĘ labai gilaus Ęulinio tiesiog pritrūksta jėgŲ. Antanas pasakojo, jog iĘkritusi sniego gausybė jo neiĘgąsdino, nors neatlaikiusi jo naĘtos vos ne pusiau lūžo kieme augusi didžiulė puĘis. Senolio žodžiais tariant, anksčiau daug gilesniŲ ir atĘiauresniŲ žiemŲ teko iĘgyventi, todėl jis prie visokiŲ sunkumŲ pripratęs...
Bijojo pramiegoti Pakso atsistatydinimą
Anelė M., kategoriĘkai uždraudusi minėti jos pavardę bei gyvenamąją vietą, guodėsi jau pirmosiomis ĘiŲ metŲ dienomis patyrusi stiprŲ iĘgyvenimą - kuomet į jos vienkiemį atvesti elektros laidai neiĘlaikę sniego naĘtos sutrūkinėjo, moters namuose dingo elektra. Anelei baisiausias smūgis buvo tai, jog ji negalėjo žiūrėti televizoriaus...
- Kadangi nepamačiau vakariniŲ žiniŲ, visą naktį negalėjau užmigti, - guodėsi moteris. - Na, manau, gal ėmė Paksas ir atsistatydino, o aĘ Ęitos naujienos nenuneĘiu savo mylimiems kaimynams... Na, matai, jie labai už Paksą eina, o aĘ taip laukiu dienos, kada galėsiu jiems "atsirevanĘuoti"... Bet kai po keliŲ dienŲ elektra atsirado ir televizoriuje vėl pamačiau prezidentą, supratau, kad Lietuvoje per tą laiką nieko neįvyko ir man dar neatsirado proga per vėpūtinius klampoti pas kaimynus..
Vakarojimas žvakiŲ Ęviesoje
Pasakodama apie Ęį savo gyvenimo epizodą paprasta kaimo moteris nuoĘirdžiai juokėsi. Paklausta, ar nebijo gyventi viena tarp užpustytŲ laukŲ, ji Ęypsodamasi kratė galvą. Na, o kad vėl neatsitiktŲ taip, kaip pirmosiomis ĘiŲ metŲ dienomis, Anelė žadėjo jau kitą dieną skubėti į artimiausio miestelio parduotuvę nusipirkti žvakiŲ. Sako, žiema dar greit nesibaigs, dar visokiŲ ĘunybiŲ gali iĘkrėsti, todėl dar kartą dingus elektrai ji tikrai neis miegoti "su viĘtomis", o pavakaros žvakiŲ Ęviesoje. Daugiau nieko kito esą tokiomis gyvenimo minutėmis jai nereikėsią...
Kaimo žmonės nemėgsta nei skŲstis, nei dejuoti. Sniegui užvertus takus iĘsikasa tunelius, užgesus elektros lemputei - įsižiebia žvakę, o negalėdami pasiekti parduotuvė kuriasi krosnis ir kepasi duoną. Jie visada randa iĘeitį iĘ bet kokios padėties...
