Mantas LIDEIKIS
Panevėžio rajone, Naujamiesčio miestelyje kilęs vienas sudėtingiausių gaisrų šalies ugniagesybos istorijoje pareikalavo Bažnyčios.
Pasirodė ugnies liežuviai
Netoli Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios Naujamiestyje gyvenanti 18-metė Vida pasakojo savo akimis regėjusi gaisro pradžią. Ji tuo metu buvusi namuose, kai atbėgo vienas iš darbininkų, kurie tuo metu remontavo Bažnyčią. Vyriškis šaukė, jog įvyko nelaimė ir nedelsiant reikia kviesti gaisrininkus.
Mergina pamanė, kad gal kuris iš bažnyčioje dirbusių meistrų tiesiog nukrito ir susižeidė. Bet tuo pat metu nuo bokštų ėmė sklisti tiršti dūmai, pasirodė ugnies liežuviai. Buvo maždaug trečia valanda labai karštos to ketvirtadienio dienos.
Netrukus prie liepsnojančos bažnyčios atskubėjo ugniagesiai iš miestelyje budinčios komandos, dar po kelių minučių atvyko pirmosios komandos iš Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos.
Liepsnojo 50 metrų aukščio bokštai, kuriuos pasiekti nebuvo kaip. Tokio aukščio nei kopėčių, nei keltuvų mūsų šalies ugniagesiai neturi. Tiesa, vyrai šnekėjo, jog panašaus aukščio keltuvas yra Ignalinos atominėje elektrinėje, tačiau išsikviesti jį iš ten buvo sudėtinga. Tuo tarpu į gaisravietę jau vyko Panevėžio ugniagesių vadai, skubėjo iškviestas pastiprinimas iš Kauno, Šiaulių ir netgi Vilniaus.
Vandenį pylė iš išorės
Įsisiautėjus liepsnoms į bažnyčios vidų dėl karščio jau nebuvo įmanoma patekti, todėl ugniagesiai pasilipę kopėčiomis vandenį ant tarsi fakelai liepsnojančių bokštų pylė iš išorės. Po kelių valandų liepsnos buvo lokalizuotos ir nustojo plitusios, tačiau užgesintu gaisras pradėtas laikyti tik penktadienį po pusiaunakčio. Ugnies padaryti nuostoliai buvo milžiniški - sugriuvo neseniai dengtas bažnyčios stogas, nuvirto abu bokštai. Sunaikintas bažnyčios vidus. Dar visą kitą dieną gaisravietėje budėjo keli ugniagesių atomobiliai, o degėsiai vis klastingai tebesmilko. Gasrininkai sakė, jog tai buvo vienas sudėtingiausių gaisrų pastaruoju metu.
Beje, prasidėjus gaisrui ugniagesiams talkinti skubėjo ir vietos gyventojai. Kai kurie, nepabūgdami karščio ir galimų pavojų sveikatai ir gyvybei puolė bažnyčios vidun gelbėti čia sukauptų meninių vertybių.
Oras tą dien stojo nepaprastai karštas, bažnyčios viduje puikios sąlygos skersvėjams. Be to, pūtė gana stiprus vėjas - to pakako, kad ugnis plistų nepaprastai greitai.
Gelbėjo vargonus
Nudegus medinėms sijoms vienas po kito nuvirto abi bažnyčios bokštų smailės ir įgriuvo stogas.
Tik tada paaiškėjo, jog tik kažkokio stebuklo dėka išvengta aukų, mat keli vietos gyventojai, savanoriškai panorę apsaugoti istorinę vertę turinčius bažnyčios vargonus, nepaisydami pavojaus mėgino juos ginti nuo ugnies, tikėdamiesi, jog ugniagesiai greitai ugnį sutramdys. Griuvus pirmajam bokštui vyrai buvo viduje ir paskendo dulkėse bei karštyje...
Abu naujamiestiečiai sakė dar neatsigavę po patirto išgąsčio, o įspūdžius degančioje bažnyčioje prisimenantys labai neaiškiai - tarsi per miglą. Tačiau vyrai teigė neketinantys sureikšminti savo poelgio ir nepageidaujanys viešumo, o vargonus gelbėję, kadangi manę, jog tai šventa jų pareiga. Apgailestavo tik dėl to, kad nepavyko išsaugoti. Liepsnos pasiglemžė unikalius 2000 balsų vargonus. Tokius dar turėjo tik Vilniaus katedra bei Biržų bažnyčia.
Nukentėjelius aplankė klebonas
Besigrumiant su ugnimi nukentėjo ir trys profesionalūs gaisrininkai. Krintant nuodėguliams nuo bažnyčios, užsidegė visai čia pat esančios ūkinių prekių parduotuvės stogas. Jo gesinti viršun užlipo du ugniagesiai iš Panevėžio. Tačiau neatlaikęs kaitros vienas iš jų susmuko - norėdamas sulaikyti sąmonės netekusį kolegą, drauge su juo nuo stogo nukrito ir jam talkinęs bendradarbis...
Pasak gaisravietėje likusių budėti sužalotojų kolegų, abu vyrai išvežti į ligoninę, ir paguldyti į reanimacijos skyrių. Dar vienas, taip pat perkaitęs ir ligoninėje atsidūręs ugniagesys, netrukus buvo išleistas gydytis į namus. Kolegos džiaugėsi, jog jau kitą dieną vyras jautėsi tiek gerai, kad išvyko į varžybas.
Tuo tarpu kitą dieną po gaisro abu sužalotuosius ugniagesius ligoninėje aplankė nukentėjusios bažnyčios klebonas Algirdas Dauknys. Nors parapijos sielų ganytojui ir pačiam nuo patirtų stresų šlubavo sveikata, jis skubėjo pasirūpinti ne savimi, o padėkoti visiems, kas prisidėjo gelbėjant bažnyčios turtą, taip pat dalyvauti Panevėžio rajono savivaldybėje skubiai sušauktame posėdyje susidariusiai padėčiai apsvarstyti.
Saugojo apvaizda
Nepaisant patirtų milžiniškų nuostolių A. Dauknys mano, jog šios baisios nelaimės tikintiesiems metu bažnyčią ir jos gelbėtojus saugojo Dievo apvaizda. Klebonas stebuklu laiko tai, kad nesudegė netoli gaisro židinio buvęs Sopulingosios Marijos paveikslas, krintantį bokšto varpą sulaikė bažnyčios skliautai, o patys bokštai virto taip, kad nepadarė didesnės žalos aplinkiniams pastatams ir žmonėms. Nemažai bažnyčios vertybių tikintieji spėjo išnešti lauk ir priglausti pas save.
Tuo tarpu miestelio gyventojai pasakojo išgyvenę tikrą siaubą.
Visai bažnyčios pašonėje gyvenanti Kazimiera Januškevičienė (94m.) tvirtino seniai neišgyvenusi panašios baimės.
Anot moters, prasidėjus gaisrui ji su šeima susirinko dokumetus, kad esant reikalui bėgti, jie būtų vienoje vietoje, o patys tuo tarpu ruošė vandens atsargas ir drėkino skudurus - taip tikėjo sulaikyti dūmus ir liepsnas, jei šie pradėtų kėsintis į jų namus ir turtą. Tačiau laimei taip nenutiko.
Kol buvo gesinamas gaisras, niekam per daug nerūpėjo jo priežastys, betgi jau kitą dieną aplink sudegusią bažnyčią susirinkusių naujamiestiečių minia ūžė nuo svarstymų, kas galėjo padegti bažnyčią.
Klebonas kaltų neieškos
Ugniagesių inspekcijos pareigūnas Marius Dainys, dirbęs įvykio vietoje, nebuvo linkęs priimti vienareikšmio sprendimo, kol dar neturi pakankamai duomenų. Svarstoma, jog tai galėjo būti ir elektros instaliacijos gedimai ir neatsargus darbininkų elgesys.
Tuo tarpu miestelėnai linkę prie kryžiaus kalti bažnyčią remontavusius darbininkus. Šie dirbo pagal patentus, todėl jų paslaugos bažnyčią remontuojančiam klebonui atsiėjo kur kas pigiau, nei samdyti kurią nors iš tokius darbus atliekančių bendrovių.
Tačiau dabar kalbama, jog taupumas, ko gero, išvirto antru galu. Daugelis beveik neabejoja, kad ugnis sausoje kaip parakas bažnyčioje įsiplieskė neatsargiai atliekant metalo apdirbimo arba suvirinimo darbus. Gali būti, pamatę, kad įsiplieskė ugnis darbininkai dar patys bandė gesinti gaisrą ir tik pamatę, kad nebepajėgs, puolė ieškoti pagalbos.
Klebonas A.Dauknys nesitiki iš remontavusių bažnyčią darbininkų, jei bus nustatyta, kad kalti jie, išsireikalauti kokią nors kompensaciją. Paprasčiausiai nuostoliai pernelyg dideli. Kokie jie iš tiesų, atsakyti bus galima tik po detalios analizės, tačiau neabejojama, jog nuostoliai sieks daugiau kaip milijoną litų. Atstatyti maldos namus kainuotų apie 10 milijonų litų, todėl net Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas abejoja, ar verta gaivinti seną statinį. Pigiau bus pastatyti naują bažnyčią.
O štai Naujamiesčio gyventojas Stanislovas Valantavičius kategoriškas - anot žmogaus, į šią bažnyčią, ko gero, nusitaikęs šėtonas. Mat per savo gana neilgą amžių (ši bažnyčia pastatyta 1908 metais) nuo ugnies ji kentėjo ne sykį. Paskutinį kartą liepsnos bažnyčioje šėlo vos prieš keletą metų - užsidegė altorius, kai prie jo buvo pamiršta deganti žvakė. Tuomet, laimei, didesnių nuostolių išvengta. Žmonės įžiūri ir kitokių sutapimų: esą tai Dievo bausmė nuo tikėjimo atitolusiam miesteliui.
Dega ir bažnyčios
Prieš septynerius metus Utenos rajone sudegė Pakalnių kaimo bažnyčia. Joje sudegė brangūs vargonai ir vertingas Šv. Marijos paveikslas. Medinė Pakalnių bažnyčia buvo pastatyta net 1762 metais. Iš jos liko tik pamatai. Bažnyča užsidegė ankstų rytą, tad žmonės gaisrą pastebėjo tik tada, kai liepsnos ir dūmų kamuoliai jau buvo apėmę medines sienas. Dabar kaime jau pastatyta nauja bažnyčia.
Dar anksčiau tame pačiame Utenos rajone sudegė Leliūnų kaimo bažnyčia. Taip pat yra sudegusios Grūžių, Suosto bažnyčios. O jei pažvelgsime į istoriją, tai pamatysime, kad seniau gaisrai yra sunaikinę dešimtis bažnyčių.
