Vasara mane nervina tuo, kad siūlo daugybę pramogų ir atsipalaidavimo būdų. Visų paprastas pilietis tikrai neišbandys dėl pinigų ar laiko stokos. Tenka rinktis. Aš jau kelintus metus iš eilės stengiuosi būtinai aplankyti kokį nors muzikinį festivalį gryname ore. Tai kartu ir atpalaiduoja, ir palieka nepamirštamus įspūdžius, ypač tada, kai renginys vyksta neįprastoje vietoje.
Čia nekalbu apie Vingio parke paaugliams organizuojamus masinius girtavimus. Festivalis turi vykti provincijoje, būtinas jo atributas - palapinių stovykla, o pageidautinas - vandens telkinys, kur gali atgaivinti pavargusius kaulus. Lietuvoje yra bliuzo naktys Varniuose ir neopagoniškas “Mėnuo Juodaragis”, šiemet persikeliantis iš Utenos rajono prie Kernavės. Susikrapštę daugiau pinigų gali apsilankyti Vakaruose, tarkim Roskildėje.
Aš ir mano draugai šiemet išbandėme tarpinį variantą ir apsilankėme gotų (http://www.omni.lt/index.php?base/z_99210) festivalyje “Castle party”, kuris vyko liepos 26-27 dieną Lenkijoje. Daugumai skaitytojų šis pavadinimas tikrai nieko nesako, o bent kiek besidomintieji tamsiąja subkultūra žino, kad tai didžiausias tokio tipo renginys Rytų ir Vidurio Europoje. Pavadinimas ne iš piršto laužtas, nes festivalis vyksta tikroje pilyje, pradėtoje statyti dar XIII amžiuje.
Pagrindinis išvykos trūkumas yra pati išvyka. Bolkuvo miestelis, kur vyksta festivalis, yra Lenkijos pietvakariuose, taigi tenka įveikti daugiau nei 800 km. Jau prieš išvažiavimą, kai į mano butą įsiveržęs draugas vietoj pasisveikinimo nudrožė tiesiai į tualetą, supratau, kad kelionė bus nelengva. Mat greitai įveikti Lenkijos platybes ir patenkinti pagrindinius organizmo poreikius yra sunkiai suderinama. Liūdniausia ne tai, kad kaimynų keliai yra blogi, o tai, kad juos stengiamasi gerinti. Taigi daug kur remontas užvilkina judėjimą. Nenuostabu, kad po 14 valandų trankymosi mes vis dažniau mintimis nukrypdavome į bagažinę, kur gulėjo Tėvynėje įsigytos skystų “patiekalų” atsargos.
Kai pasiekėme Bolkuvą, per radiją kaip tik skambėjo melodija iš “Tvin Pykso miestelio”, puikiai atitikusi aplinkinius vaizdus. Jaukus miestelis, išsidėstęs tarp miškais apaugusių kalvų (Lietuvos masteliais tai jau nemenki kalnai). Jokių daugiaaukščių pastatų, tik pati pilis - festivalio epicentras. Supratau, kad atvažiavome į tinkamą vietą. Beliko susirasti kempingą, pasistatyti palapines ir atsipalaiduoti senais gerais šiaurietiškais metodais. Toks įspūdis, kad alkoholis tą vakarą kempinge liejosi nemažais kiekiais. Juk ne mes vieni įveikėme ilgą kelią.
Šeštadienio rytą pabudau nuo įtartinos drėgmės palapinėje. Blaškydamasis tarp sapnų ir realybės, jutau, kad kažkokios srovės teka per mano kūną, suteikdamos nemalonius pojūčius. Kai realybė nugalėjo, supratau, kad tai prakaitas. Saulė jau rytą įkaitindavo palapinę ir ji tapdavo visiškai netinkama vieta egzistencijai. Tomis dienomis Pietų Lenkijoje buvo 35 laipsniai karščio, todėl normalų išsimiegojimą turėjau užmiršti. Laimei, kempinge buvo veikiantis baseinas, prie kurio praleidome didelę laiko dalį. Idant karštis nekamuotų, tekdavo kartais maudytis su marškinėliais, kuriais paskui palaimingai apgaubdavau galvą. Gotai netgi baseine pademonstravo savo kultūros ypatumus. Merginos kartais maudėsi su skrybėlėmis ar skėčiais, kad, gink Dieve, saulė nepagadintų blyškios odos.
Nepaisydamas oro sąlygų, griebiau save už pakarpos ir nutempiau į pilį. Prie vartų teko atkentėti daugiau nei dvi valandas ir prisiminti, kas yra eilė. Vienintelė paguoda, kad gotikinė publika čia jau atsiskleidė visa savo puikybe ir pažiūrėti buvo į ką. Daugybė juodų ir violetinių apdarų, odiniai kostiumai, ekstravagantiškos šukuosenos ir ryškiai dažyti veidai sukelia maskarado įspūdį. Tarsi atsidurtum kitame matavime. Tai dar nereiškia, kad mažiau pasipuošę piliečiai (tokie kaip aš) ten jautėsi nepatogiai. Bolkuve vyravo labai gera atmosfera, neleidžianti pagalvoti apie kokius nors priekabiavimus dėl išvaizdos. Visi skirtingi, visi lygūs.
Bolkuvo pilis nėra tokia didelė kaip Trakų, bet daro stipresnį įspūdį savo autentiška dvasia ir rūstumu. Vaizdą vainikuoja galingas bokštas su besiplaikstančia festivalio vėliava, kurioje šarvuotas raitelis šauniai mojuoja gitara. Pats koncertas tikrai turėjo patikti besidomintiems tamsia muzika. Paminėsiu tik tai, kad viena iš pagrindinių grupių “Umbra et imago” pademonstravo mistišką pornošou, kurio sau niekad neleistų popžvaigždė Marilynn Mansonas. Nesiimu spręsti, gerai tai ar blogai, bet publika buvo didžiai patenkinta.
Festivalyje buvo galima matyti, kaip spėriai Lietuva žengia į Europą. Pirmas prie kempingo pastebėtas autobusiukas buvo lietuvių. Paskui teko matyti dar porą mašinų. Mūsiškėje stovyklos dalyje paryčiais girdėjosi dainuojant: “Ten angelai gyvena…”. Antrąją dieną, sėdėdami pilies aikštelėje, šalia pamatėme grupelę įspūdingai atrodančių abiejų lyčių individų. Leidome sau garsiai apsvarstyti jų garderobus, šventai tikėdami, kad nebūsim suprasti. Greitai paaiškėjo, kad klydome. Lietuviai - ne išimtis. Festivalyje buvo svečių iš Vokietijos, Rusijos, Ukrainos, Čekijos, girdėjau šnekant netgi prancūziškai.
Dvi festivalio dienos prabėgo nepastebimai ir teko vėl pulti į lenkiškų kelių glėbį. Artėjant prie Lietuvos, staiga supratau, kad neprisimenu, jog kažkur toli yra darbas, rūpesčiai ir kasdienybė. “Castle party” viską trumpam ištrynė iš atminties. Kad tai pajaustum, visai nebūtina save laikyti gotu.
