“Korupcijos byla užgniaužta”, “Seimas pridengė saviškius”, “Parlamentarai nedrįso peržengti Rubikono”, “Seimo užtvaros teisingumui”, “Neliečiamųjų kasta”. Galbūt Seimas ir pirmiausia jo socialdemokratai ir nesitikėjo tokių laikraščių antraščių po savo sprendimo neleisti prokurorams ir teismui ištirti korupcijos kaltinimus, kurie mesti trims parlamentarams.
Jeigu išties nesitikėjo, o kitaip sunku paaiškinti tokį savanoriškos kompromitacijos aktą, tai seimūnai turėtų susitaikyti su mintimi, kad tokios antraštės juos lydės iki pat rinkimų rudenį.
Seimas antradienį sprendė išties sudėtingą lygtį, kurios “x” reikšmė buvo pasmerkta turėti minuso ženklą. Kaip sakė sprendimą neatiduoti parlamentarų teisingumui nulėmę socialdemokratai, jie rinkosi tarp blogo sprendimo ir blogesnio. Cituojant Julių Sabatauską, “kaip toje kryžkelėje: duosi leidimą nuimti imunitetą, visuomenė pasakys: “jie kalti”, neduosi leidimo - jie vis tiek kalti, nes Seimas juos dengia. Reikia pasirinkti tarp blogo ir dar blogesnio sprendimo". Gal dėl to, kad antradienį buvo liepos 13-oji, pasirinko būtent blogesnį.
Būtų atidavę įtariamuosius teisėsaugai - jie, jei nekalti, būtų suteršti tik iki teismo. Neatidavė - liks šešėlis iki gyvos politikų galvos. Artėjant rinkimams, kuriuose tradicinių partijų oponentai šokdins savo tradicinį “korumpuoto klano” arkliuką, sunku įsivaizduoti pragaištingesnę padėtį.
Todėl Vytenio Andriukaičio, vienintelio iš trijų įtartų korupcija parlamentarų, sprendimas savanoriškai atsisakyti parlamentaro mandato bei neliečiamybės ir per teismą apsiginti garbę, atrodo ne tik garbingas, bet ir pragmatiškas: rinkėjui jis tikrai atrodys patrauklesnis nei tie, kurie, kaip neabejotinai ims teigti tradicinių partijų oponentai, “dangsto kitus”.
Nors frakcijos kolegos mėgino įpiršti afekto būklę, o oponentai kaltino savireklama, V. Andriukaičio poelgis vertas pagarbos jau vien todėl, kad neleis viso Seimo su visomis jo tradicinėmis partijomis vadinti “korumpuotu klanu”.
Tiesa, būtų buvę dar gražiau mandato atisakyti dar iki balsavimo dėl neliečiamybės panaikinimo, taip atpalaiduojant parlamentarus nuo dramatiškos dilemos - atiduoti kolegas teisinėn mėsmalėn, nors ir netiki jų nekaltumu, ar sulįsti visiems į politinę mėsmalę, nors iš jos išlįsti - vargana viltis.
O dėl afekto būklės, tai per pasisakymus Seimo posėdyje buvo ne vienas tokių, kurių leksika ir psichikos būklė galėjo sukelti kur kas liūdnesnį įspūdį nei Andriukaitis.
Na, o sąmokslų paranojikai iš paksinių stovyklos, kuriems Andriukaičio poelgis atrodo savireklama, apkaltintų savo vado kritikus bet kuo, kad ir lietinga vasara.
Konservatorių nuogąstavimas, kad Seimo nario mandato atsisakymas taps precedentu prokurorams “valyti” neįtikusius parlamentarus, deja, yra savo bejėgiškumo pripažinimas. Kam gi kitam, jei ne Seimo nariams, tikrinti ir prižiūrėti, kaip dirba prokurorai ir Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT). Per žiniasklaidą piktintis jų veiklos politiniu pamušalu yra gana efektinga, bet būtų veiksmingiau išsiaiškinti Seime, ar iš tiesų teisėsauga, kaip, beje, mano vos ne pusė Lietuvos piliečių, vykdo kažkieno politinius užsakymus.
Savo poziciją šiuo atveju neišvengiamai turės pareikšti prezidentas Valdas Adamkus, be kurio valios negalima nei nušalinti, nei palaiminti STT ir Generalinės prokuratūros vadovų. Pasveikinęs Vytenio Andriukaičio sprendimą atsiduoti į teisėsaugos rankas, prezidentas anksčiau ar vėliau turės įvertinti STT ir Generalinės prokuratūros vadovų veiklą, bent jau vadinamosios “parlamentarų korupcijos” bylos pretekstu. Nuimti arba palikti poste generalinį prokurorą ir STT vadovą techniškai nėra ypatinga problema. Kur kas sudėtingiau bus motyvuoti vieną ar kitą sprendimą, kad liktų kuo mažiau vietos spekuliacijoms apie tariamą politinį susidorojimą. Kaip regis, bent jau kol kas, iki Seimo rinkimų rudenį, tai bus bene sudėtingiausias prezidento ir jo naujosios komandos uždavinys.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.
Audrius Matonis yra BNS Lietuvos naujienų redaktorius.
