Savo pavardės prašiusi neskelbti laikraščio skaitytoja rašo, jog šią vasarą jai sukako pensinis amžius. Iki šiol laiško autorė vis dar dirba, tačiau pastaruoju metu darbdavys ėmė reikalauti, kad ji savo noru atsisakytų užimamų pareigų. Moteris taip pat nurodo, jog prieš kurį laiką su darbdaviu buvo sutarusi žodžiu, jog sulaukusi pensinio amžiaus pati išeis iš darbo. Dėl to moteris prašo patarti, kaip jai pasielgti? Ar jai priklausys išeitinė pašalpa, jeigu parašys pareiškimą, kad būtų atleista iš darbo savo noru?
Jeigu į šį klausimą žvelgsime iš moralinės pusės, laiško autorei galima pasakyti tik tiek, jog paprastai sąžiningas žmogus laikosi savo žodžio. Taigi, jeigu jūs su darbdaviu esate susitarusi, jog dirbsite iki pensinio amžiaus, tokio susitarimo ir reikėtų laikytis. Na, o kalbant teisiniais argumentais - Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnyje, kurio nauja redakcija įsigaliojo šių metų gegužės 26 dieną, numatyta, jog teisėta priežastis nutraukti darbo santykius negali būti amžius. Taigi, jei darbdavys nori tą darbuotoją atleisti, gali tai padaryti tik esant svarbioms priežastims. Apie tai darbuotojas turi būti įspėtas prieš 2 mėnesius raštu ir jam pačiam pasirašius, jog su šiuo įspėjimu susipažino. Taigi, laiško autorę atleisti vien dėl to, kad ji yra pensinio amžiaus - negalima. Atleidus darbuotoją pagal darbo kodekso 129 straipsnį, jai turi būti išmokėta išeitinė išmoka. Jeigu laiško autorė turi didesnį kaip 240 mėnesių nepertraukiamą darbo stažą toje darbovietėje, jai priklauso 6 mėnesių vidutinių jos darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka. Na, o jeigu ši moteris parašys pareiškimą, nurodydama, jog darbo santykius su darbdaviu nutraukia savo noru, jokia išmoka jai nepriklausys.
