Nors mano tėviškė Grikpėdžių kaime Pakruojo rajone, kuriame veikia mano vardu pavadinta mokykla, yra Lietuvos šiaurėje, apie penkiolika kilometrų nuo Latvijos sienos, tačiau apdairus vairuotojas nuo Katedros aikštės Vilniuje iki tos mokyklos durų mane nuvežė per pustrečios valandos. Kaip sumažėjo mano tėvynė susisiekimo priemonėms pasiekus pasaulinį lygį! Kad taip būtų ir ekonominio gyvenimo srityje, pagalvojau lipdamas iš naujo, patogaus, vėsinamo automobilio, kuriuos japonai, varžydamiesi su europiečių išradingumu, kasmet parduoda jau tūkstančiais. Šiuo požiūriu į Lietuvą žvelgdamas kuris nors ES paramos dalintojas turbūt kraipo galvą: ko tie lietuviai verkdami dėl blogo gyvenimo taip tūkstančiais į kitus kraštus bėga?
"Kiek jų išbėgs?", tvinkteli galvoje mintis, pažvelgus į prie mokyklos durų susirinkusius manęs sutikti mokinukus. Ir širdį nusmelkia skausmas. Lietuvoje turbūt nebėra nė trijų milijonų, iš naujo kyla prieš trejetą dienų girdėtas ir atmintin įsirėžęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidento Artūro Poviliūno, prisidėjusio prie mano šeimos paramos mokyklai sportininkams padovanotomis puošniomis uniformomis, ko gero, mažai su tikrove prasilenkiantis spėliojimas. Tad ir pasveikintas bei gausiai gėlėmis šventiškai pasipuošusių moksleivių, ypač nuotaikingai besišypsančių pradinukių mergyčių apdovanotas, atsakydamas ir dėkodamas, negalėjau susilaikyti nepasakęs: mokykitės, švieskitės, auklėkitės tik, dėl Dievo ir Tėvynės meilės, užaugę niekur iš Lietuvos nebėkit, nes Lietuva yra mūsų, lietuvių, lietuvių tautos, kurios nariai esate ir jūs, iškovota ir atkurta valstybė, kurios pagrindinis tikslas yra sudaryti sąlygas jums, lietuviais gimusiems, visada lietuviais būti. Būti čia, savo žemėje, savo tėvynėje. Tas pačias mintis kartojau ir per mokslo metų užbaigimo iškilmes mokyklos salėje, įteikdamas dovanėlės.
Nežinau, ar tilpo jos jaunose galvytėse ir ar kokį nors atgarsį rado, tačiau nedviprasmiškai jas suvokė penkiolika mokykloje dirbančių pedagogų, ko gero, užmirštų ir Vilniaus pilietinės visuomenės kūrėjų, ir numotų ranka dabar labai garsinamų pilietininkų organizacijų. ,,Ką, juk ten tik kaimas"- išgirdau sostinės politikų svaičiojimus, įtaigaudamas juos į Seimą kandidatais siūlyti ne Vilniaus klubų vadovus, bet tik rajonuose gyvenančius politikus. Tie, kam primintas kaimo vaidmuo devynioliktajame ir dvidešimtajame šimtmečiais lietuvių tautos budimo ir jos valstybės kūrimo laikotarpiais, teigė, kad toks kaimas jau žuvęs. Bet tiesos čia nedaug. Nors sovietinis okupantas kaimų sudėtį ir pakeitė, daug jo gyventojų išvijo į miestus, bet visgi daug jų ir liko. Bet dar svarbiau, kaimai ir tarp jų išsibarstę miesteliai, lyginant su miestais, ypač su sostine bei jos aplinka, visgi liko neatmiešti kitataučiais, taigi lietuviški, tautiški. Ir nelaimė Lietuvai būtų, jeigu tas lietuviškas tautiškumas iš kaimo būtų išguitas, pakeičiant jį kažkokiu dar sunkiai suvokiamu pilietiškumu. Neva dėl to, kad politiškai nesusivokiantys kaimiečiai nežino, kaip balsuoti rinkimuose ir neklauso dėl balsų kitataučiams pataikaujančių Vilniaus politikų. O geriausiai kaimui, beje, taip pat ir mažam miesteliui, atstovauja juose veikiančios mokyklos: pradžios, pagrindinės, vidurinės, gimnazijos. Tai lietuvių tautos veidrodis. Ir niekam nevalia jo sudaužyti. Tokia yra ir mano tėviškėje veikianti Grikpėdžių pagrindinė mokykla. Tokios visos, daugiau kaip 30, Pakruojo rajone.
Nainių šeimos sodyba, kurioje nebėra nė vieno išlikusio pastato, buvo pietiniame kaimo gale, kadaise buvęs dvarelis, gal poros šimtų metrų tuščiu tarpu ir keliu atskirta nuo kaimo. Sodyboje buvo daug medžių, dvarelį primenančios liepų, topolių, eglių alėjos, didžiulis vaismedžių sodas (iš jų dabar irgi nė vieno nebėra) ir "prūdu" vadinama didelė kūdra, kurioje tėvas ir mama žvejodavo. Buvo lydekų ir daug karosų. O aš ir brolis rankomis dumble gaudydavom vijūnus. Viename švaresniame pakraštyje maudydavomės.
Okupacijos laikotarpiu Grikpėdžiai buvo padaryti kolūkio centru. Tėvas mirė anksti. Mama tapo kolūkio vištininke ir dar ilgai gyveno savo ūkiškame mediniame name. Jai mirus, namas buvo nugriautas ir jo vietoje pastatyta dešimtmetė pagrindinė mokykla. Nepriklausomybę atkūrus, apie dešimt metų joje mokėsi apie 110 vaikų ir jaunimo. Vėliau mokinių pradėjo mažėti. Šiais metais jų buvo tik 70. Dėl to neveikė nė dešimtoji klasė. Beje, kitais metais ji veiks. Prieš kelerius metus mokykla buvo pavadinta mano vardu ir dabar veikia kaip savarankiška Grikpėdžių Broniaus Nainio pagrindinė mokykla. Tačiau dėl mokinių skaičiaus sumažėjimo jai gresia pavojus savarankiškumą prarasti ir tapti kurios nors kitos mokyklos padaliniu.
Reikia pastangų tokiai padėčiai išvengti. Dėl to Nainių šeima mokyklą remiame. Į paramą įeina ir pora tūkstančių litų kasmetiniam konkursui - premijoms už moksleivių rašinius lietuvių ir anglų kalbomis. Šiemet konkurse dalyvavo 45 mokiniai: 21 - pradinių klasių, 24 - vyresniųjų klasių. Konkursui buvo pateikta 31 mokinio 92 kūrybiniai darbai ir keturios knygeles anglų kalba ir 43 mokinių 175 kūrybiniai darbai lietuvių kalba. Tarp pasirinktų temų - o jas konkurso dalyviai pasirenka patys - yra ir tautinių patriotinių, primenančių ir lietuvių tautos kovas, kančias bei šiandienį nusiteikimą. Šiais metais būdingas septintoko Eimučio Pakalnio rašinukas, pasakojantis apie okupanto į Sibirą ištremtos kaimynų šeimos šiurpų likimą. O tokios temos - jau ugdymas bei brandinimas tautiško jaunimo, kurio, deja, Lietuvos mokyklose dabar labai pasigendame. Tačiau jo labai reikia, nes okupacijos laikotarpiu primygtinai puoselėto tarybinio žmogaus ugdymo palikimas Lietuvoje labai ryškus ir tebėra žalingas. Maskvos universitete veikusi ,,Tarybinio žmogaus laboratorija", apie kurią mums primena žymus Sąjūdžio veikėjas, kaip vienas iš jo atstovų ne kartą vykęs į Maskvą tartis, Virgilijus Čepaitis savo knygoje ,,Su Sąjūdžiu už Lietuvą" (22 psl.), bent dalį savo tikslo pasiekė.
Buvau pakviestas susitikti su Maskvos universiteto ,,Tarybinio žmogaus laboratorijos" bendradarbiais - pirmą kartą išgirdau, kad tokia laboratorija yra - kurie, be abejo, neigdami Sąjūdžio pastangas Lietuvoje žmonėms grąžinti laisvę, išdidžiai pareiškė, kad jos beprasmės, nes čia jau subrandintas tarybinis žmogus, rašo Čepaitis. ,,Tada man, apimtam Sąjūdžio euforijos, tai pasirodė kaip tuščias pasigyrimas, tačiau dabar, nuo tų dienų praslinkus keliolikai metų, kartais pagalvoju, kad ,,Tarybinio žmogaus laboratorijos" darbuotojai nebuvo tokie jau prasti specialistai", - teigia neseniai išleistos, Sąjūdžio veiklą bei jo grumtynes su Maskva ir jos paslaugūnais Lietuvoje išsamiai aptariančios knygos autorius.
Taip. Virgilijus Čepaitis čia teisus. Tarybinio žmogaus formuotojai lietuvių tautą pažeidė. Jis taip pat tikslus teigdamas, kad tos žaizdos tebėra gilios ir po keliolikos metų nepriklausomybės. Jis gali matyti jų ir daugiau, nes, kaip jau visiems žinoma, pats buvo įklimpęs, ar kaip nors įklampintas, į KGB veiklą. Ir ne jis vienas. Tokių Lietuvoje daug. Ir tik stebėtis reikia, kad to žaizdos kol kas ne tik neužgiję, bet net negydomos. "Seniams" gal jos ir nebepavojingos, tačiau jos labai žalingai gali pažeisti. O jaunimo gydymui pati geriausia įstaiga yra mokykla. Pirmiausia, čia turi būti išryškinta toji žala, ją tebepuoselėjanti liga ir rasti patikimi vaistai jai gydyti. O jie - ne kas kita, kaip tik lietuviškas tautinis auklėjimas, lietuviška tautinė mokykla. Ypač kaimiškoje aplinkoje, kurioje tarybinio palikimo visgi mažiau ir mažiau kitus prieštautinius vėjus pučiančių nesusipratėlių.
