Petras Venclovas
I
Apniukusią pavasario dieną, drengiant smulkiam lietui, prie lango sėdėjo vejos žolė, jis galės palikti įgrisusį kambarį ir ilgiau pabūti lauke. Vyriškio žvilgsnis, prasiskverbęs pro metalinių strypų tvorą, beprasmiškai klaidžiojo po gatvę, retkarčiais stabteldamas ties dviaukščiu mūriniu kaimynų namu, beveik niekuo nesiskiriančiu nuo kitų pastatų. Tik jo namas, žiūrint iš gatvės, turėjo atrodyti prabangiai ir turtingai. Anksčiau Aurimas Bačiulis juo labai didžiavosi: individualus projektas, geriausios užsienietiškos medžiagos, sumaniausi miesto meistrai.
Staiga vyriškis pastebėjo, kad lėtai gatve važiavęs "Volvo" sustojo prie jo kiemo vartų. Anksčiau vartai buvo valdomi automatiškai, tad be šeimininko valios negalėdavai patekti į vidų. Tačiau rudenį sugedus automatikai, niekas nebesirūpino, kad ji būtų sutaisyta. Du jauni vyrai, vilkintys odinėmis striukėmis, išlipo iš automobilio, stumtelėjo vartelius ir cementinėmis plytelėmis išklotu taku atžingsniavo prie paradinių durų. Kadangi jaunuoliai buvo nematyti, Aurimas Bačiulis pasitraukė nuo lango į kambario gilumą. Pasigirdo skambutis, po valandėlės - dar vienas, daug atkaklesnis. Tikriausiai Daiva klausosi muzikos, pagalvojo vyriškis, todėl nieko negirdi. Ir gerai. Kokio velnio jiems gali reikėti?!
Jau keleri metai Aurimas Bačiulis nepasitikėjo svetimais žmonėmis: ką gali žinoti, kokiais tikslais jie šlaistosi aplink namus? Bet jo dukrai Daivai jaunuoliai, matyt, įtarimo nesukėlė, nes hole pasigirdo balsai.
- Ar čia gyvena Aurimas Bačiulis? - paklausė kažkuris.
Atsakymo šeimininkas neišgirdo, tačiau suprato, kad dukra pritariamai linktelėjo galvą. O kiek kartų buvo jai sakęs neplepėti su svetimais žmonėmis, paklaustai apie tėvą tylėti it žemė? Arba atsakyti, kad nieko apie jį nežino, girdi, jis kažkur išvažiavęs, gal net į užsienį. Trylikos metų, o vis dar kaip vaikas!
- Pakviesk jį. Norim pasikalbėti, - pasakė antrasis vyriškis.
- Jis čia. Užeikit, - pravėrė duris Daiva.
Į kambarį įėjo kokių du dvidešimt penkerių metų jaunuoliai. Jie purvinais batais trypė šviesų gėlėtą kilimą. Ne, Aurimui Bačiuliui jie buvo nematyti, negalėjo būti matyti, tačiau šeimininkas vis dėlto pajuto neaiškų pavojų. Jam negalėjo patikti šie plačiaskruosčiai, plačiapečiai, trumpaplaukiai vaikinai: tokių buvo pakankamai prisižiūrėjęs. Atsirėmė į sieną ir atidžiai stebėjo, ką veikia jų rankos. Bent vienas tikrai turėjo pistoletą. O gal ir abu?
- Ko norit? - be jokių įžangų paklausė Bačiulis.
- Jūsų žmona sakė, kad parduodat namą. Atvažiavom apžiūrėti.
Šeimininkas piktai nurijo seilę, jo veido raumenys ėmė trūkčioti.
- Apsirikot! Aš niekam nieko neparduodu!
- Agrastų septyniolika? - pasitikslino vienas vaikinas ir pradėjo čiupinėtis po kišenes, turbūt ieškodamas raštelio.
Aurimas Bačiulis sekė jo rankas tarsi užhipnotizuotas.
- Ponia Nijolė sakė, kad galėsim apžiūrėti, - tarė antrasis vaikinas. - Mes rimti pirkėjai.
- Nieko nežinau, - patampė kaklą šeimininkas. - Ji pajuokavo. Supyko ant manęs ir pajuokavo.
- Anokie čia juokai, - burbtelėjo pirmasis vaikinas, gal porą centimetrų aukštesnis už antrąjį. - Mums reikia namo!
- Sakiau, kad neparduodu! Man pačiam reikia gyventi. Gal eisiu į šuns būdą?
Nekviestų svečių akyse įsižiebė panieka. Jie nesivaržydami apžiūrėjo senovinį šviestuvą, arkos formos langus, sienas ir lubas. Be abejo, stebėjosi, kam jam, Aurimui Bačiuliui, toks namas.
- Tikrai neleisit apžiūrėti? - ne taip atžariai vėl paklausė antrasis vaikinas.
- Neleisiu! - beveik šūktelėjo šeimininkas. - Eikit, iš kur atėję! O jei ne... - ir pradėjo purtyti rankoje suspaustą mobilųjį telefoną.
Tatai turėjo reikšti, kad Aurimas Bačiulis skambins policijai.
- Eime, - murmtelėjo pirmasis jaunuolis. - Nukvakęs invalidas nė pats nežino, ką šneka, - ir pasibjaurėdamas nuo galvos iki kojų nužvelgė šeimininką. - Išlazdavosim jo bobą, kad mus debilais laiko.
Vyrukai trinktelėjo durimis ir nudunksėjo per holą. Kai jie išėjo pro vartus ir įsėdo į automobilį, Bačiulis lengviau atsiduso ir brūkštelėjo per kaktą šluostydamasis prakaito lašus.
- Daiva! Daiva, greičiau pas mane! - piktai šūktelėjo.
Po valandėlės durys lėtai prasivėrė. Į Aurimą Bačiulį žvelgė paaugliškai nekaltos akys.
- Šaukei, tėte?
- Neapsimesk priekurte. Uždaryk duris ir sėskis čia, - vyriškis patapšnojo ranka per kėdę.
Mergaitė atsisėdo, suknele prisidengdama liesus kelius. Kitos trylikos metų - jau panos, pagalvojo Aurimas Bačiulis. O šita... Ir į ką ji atsigimus?
- Kam įleidai tuos šunsnukius? - piktai paklausė vyriškis. - Argi aš tau nebuvau sakęs, kad negalima įleisti nepažįstamų žmonių? Ar žinai, ko jie atėjo? Gal jie kokie plėšikai, smurtininkai...
Daiva, nuleidusi akis, kramtė lūpą ir tylėjo.
- Motina liepė? Susitarėt, kad ateis tie... apžiūrėti namo? Sakyk, netylėk! Motina? Taip?
- Mama nieko nesakė, - virptelėjusiu balsu pratarė mergaitė.
- Nemeluok! Abi sutarė? Taip?
- Ne, - purtė galvą Daiva.
- Tai kodėl, po velnių, įleidai? Proto neturi?
Mergaitė kelis kartus gūžtelėjo pečiais.
- Dink iš akių, neūžauga! - vyriškis įpykęs stumtelėjo dukrą su visa kėde.
Daiva pakilo ir be garso išėjo iš kambario. Tarsi būtų šešėlis. Aurimas Bačiulis dar valandėlę sunkiai šnopavo per nosį.
Vakarop, kai iš darbo grįžo žmona, jis niūriai dėbtelėjo, tačiau kol kas nieko nesakė. Virtuvėje šlamštė, kas buvo paduota. Nijolė Bačiulienė dirbo mokyklos valgykloje, tad parsinešdavo į namus šiokio tokio maisto. Aurimui seniai buvo įgrisę nežinia kelissyk šildyti kotletai, padžiūvusi bulvių košė, pigios dešrelės. Paprastai jis burbėdavo, kad turi maitintis vaikų išėdomis, bet šį kartą nieko nesakė. Nijolė jo ir nekalbino. Gal džiaugėsi, kad jam neužkliūva. Be to, jos laukė begalė namų ruošos darbų.
Vakare Aurimas Bačiulis žiūrėjo televizorių. Rodė krepšinio varžybas. Žaidė jo miesto komanda. Kuo toliau, tuo labiau jai nesisekė. "Idiotai, debilai! - šūkčiojo vyriškis, mosuodamas rankomis. - Kas taip meta? Žiopliai! Vos velka kojas, lyg musmirių prisiėdę". Jis pažinojo komandos trenerį - kadaise kartu mokėsi sporto mokykloje. "Asilas, - nusprendė Aurimas. - Aš juos visus išvaikyčiau. Jie man durniaus nevoliotų. Tikri lodoriai.
Vėlai vakare, kai Bačiulis įriedėjo į miegamąjį, žmona jau miegojo arba apsimetė mieganti. Iš pradžių jis į lovą rankomis įkėlė kojas, o paskui ir pats įsiropštė. Nusirengė treningus ir sviedė ant stalelio. Po valandėlės stuktelėjo Nijolei į pašonę alkūne.
- Kokius tipus buvai atsiuntusi?
Moteris, regis, nieko nesuprato. Kažką mieguistai sumurmėjo ir pasitraukė tolėliau, turbūt manydama, kad vyras ją netyčia užkliudė alkūne.
- Klausiu, kokius galvažudžius pasikvietei į namus?
- Ko nori? Nieko nesuprantu, - palengva pradėjo budintis Nijolė Bačiulienė.
- Neapsimesk! Juk sakiau, kad namo neparduosim. O tu vis tiek. Kai tvosiu į snukį!
Moters balsas buvo švelnus. Jai, matyt, visiškai nesinorėjo pyktis. Grįžusi iš darbo matė, kokia niūri vyro nuotaika, tačiau manė, kad pavyks išvengti barnių.
- Aurimai, pats supranti, kad ilgai taip tęstis negali. Kiek galima lįsti į skolas?
- Parduok papuošalus. Juk turi visokių žiedų, auskarų, grandinėlių, apyrankių.
- Ta nieko nepadės. Gausiu kelis šimtus, na gal tūkstantį kitą. O, be to, aš moteris... man reikia...
- Tau reikia? - sušvokštė vyriškis. - Kam tau reikia? Kur tu eini? Prieš ką tau reikia pasimaivyti? Ar ne aš visa tai tau nupirkau? Kai ištekėjai, nuoga plika buvai. Vestuvinę suknelę išsinuomojai.
- Nepradėk, Aurimai, - regis, ėmė irzti moteris. - Kam mums toks namas? Pardavus jį ir nusipirkus kuklesnį, liktų kokie penkiasdešimt tūkstančių žaliųjų. Galėtume ramiai gyventi dešimt penkiolika metų.
- Ne, namo neparduosim! - geležiniu balsu ištarė Bačiulis. - Aš nelįsiu į kokią lūšną! Dar to betrūko!
- Nepamiršk, kad namas mano vardu, - staiga plykstelėjo Nijolė. - Ką norėsiu, tą ir darysiu!
- Ak tu, kurva! Tu man šitaip?! - Bačiulis sugriebė žmoną už plaukų ir ėmė tąsyti.
Ta gal netyčia stuktelėjo alkūne vyrui per veidą. Aurimas visiškai įniršo ir puolė smaugti Nijolę. Moteris rėkė šaukdamasi pagalbos.
Staiga kambarys nušvito. Tarpduryje stovėjo mergaitė.
- Tėte, ką darai?
- Užsičiaupk, - suniurzgė Bačiulis, tačiau žmoną paleido.
- Mama, ko tu miegi su juo? - virpančiu balsu pratarė Daivutė. - Jis vieną naktį tave... Eime į viršų.
Moteris sugriebė drabužius, spūstelėjo elektros mygtuką ir, trenkusi duris, su dukra užlipo į antrąjį aukštą. Visiškai pakvaišo klipata. Būtų pasmaugęs.
