Neregėtas vaizdas: penki policininkai apsupa mažąjį asiliuką Alfonsą ir stumia mašinos link. Kur jį ketina vežti? Ogi į kalėjimą!
*
Kai pamatė juos žengiančius pro užtvaro vartus, asiliukas Alfonsas pakėlė galvą. Jis pažvelgė į uniformuotus vyrus ir, norėdamas išgirsi pažįstamą balsą, kryptelėjo ausis jų pusėn. Deja, visi balsai buvo svetimi... Tada jis atsargiai pradėjo trauktis.
O vyrai vis artėjo. Kai jie bebuvo už kelių metrų, asiliukas atsuko jiems nugarą ir nubidzeno tolyn. Vyrai paspartino žingsnius ir prirėmė jį prie barjero, paskui užmovė ant kaklo kažką panašaus į pakinktus ir pradėjo tempti nepamiršdami skaudžiai paplekšnoti per pasturgalį. Penki užpuolikai beveik nešte nutempė jį iki automobilio, įgrūdo į vidų ir nuvežė... tiesiai į kalėjimą!
Visi supranta, kad šis gyvuliukas niekada niekam nenusikalto. Vienintelė Alfonso kaltė ta, kad jis gimė ties dviejų laukų savininkų riba. Dviejų žmonių, kurie vienas kito neapsakomai nekenčia.
Horacijaus Moreiros ir Bartolo Zambrano šeimos viena kitos nekenčia nuo senų laikų. Ta neapykanta vis atsinaujina. Iki šiol nesutarimai apsiribodavo keiksmais ir grasinimais vieni kitų adresu. Tačiau kai gimė Alfonsas...
Nors kaimynai vienas kito kruvinai nekenčia, jų gyvuliai nejaučia jokio priešiškumo vieni kitiems. Įsivaizduokite, Bartolo Zambrano asilas suvedžiojo Horacijaus Moreiros asilę. Keli pakrypę laukus skiriantys statiniai nesukliudė jų meilei...
Logiška ir natūralu, kad po metų gimė mažasis Alfonsas. Šis gražus asiliukas būtų laimingai leidęs dienas ganykloje, jeigu dėl jo nebūtų susipešę tarpusavyje besipykstantys kaimynai. Kilo klausimas, kam priklauso asiliukas. Horacijus Moreira teigė, kad jį atsivedė jo asilė, todėl mažylis priklauso jam. Bartolas Zambranas į tai pažiūrėjo visai kitaip. Jei ne jo asilo ryžtingumas, Alfonsas nebūtų išvydęs šio pasaulio. Buvo tiek barnių ir ginčų, jog nebeliko nieko kito, kaip kreiptis į teismą, kad tas išnarpliotų šį Gordijo mazgą.
Iškilo kita problema. Iki teismo nuosprendžio Alfonsas nebepriklausė niekam. Protingiausia būtų buvę leisti jam ganytis tame lauke, kurio žolė jam skanesnė. Deja, įstatymų vyrai pamiršo, kad tai gyva būtybė. Kol sulauks teisėjų verdikto, "objektą" nusprendė uždaryti į kalėjimą.
Vargšas Alfonsas atsidūrė už grotų. Jis buvo maitinamas ir girdomas, tačiau siaura ir tamsi kamera kėlė neviltį. Dienos slinko, o reikalas nejudėjo iš vietos. Ko laukė teisėjai? Neaišku. Gal jie pamiršo Alfonsą? O gal, susidurdami su vagimis, sukčiais ir kriminaliniais nusikaltėliais, buvo tiesiog abejingi mažojo asilo likimui?
Praslinko pustrečio mėnesio, o Alfonsas tebebuvo už grotų. Galop sargas jį rado išsitiesusį ant šiaudų ir vos bekvėpuojantį. Nepaisant vyro pastangų, asiliukas išleido paskutinę dvasią.
Atakamo miestelio (Ekvadoras) spauda informavo apie įkalinto asiliuko galą. Vietiniai gyventojai labai pasipiktino. Kai kurie pradėjo kalbėti apie Alfonso "savižudybę". Jų nuomone, mažasis asilas nugaišo iš liūdesio... Viešoji nuomonė pasipiktino teisėjų nerūpestingumu. Policija buvo priversta pradėti tirti Alfonso nugaišimo priežastis. Ji pareikalavo asiliuko autopsijos. Kad ir kas paaiškėtų, vietiniai pareigūnai ir besiriejantys kaimynai neturės kuo didžiuotis.
