Jovita Oženeckienė
Atrodo, jog šventinis šurmulys turėtų užgožti pilką kasdienybę bei nemalonius rūpesčius. Deja, mūsų šalyje yra tokių įstaigų, kuriose neteka džiaugsmo upės - slogi nuotaika ten vyrauja net ir prieš šventes. Kauno socialinių reikalų skyriaus vyresniosios inspektorės Nijolės Gurskienės paprašėme atsigręžti atgal ir prisiminti praeinančių metų akimirkas...
- Pas jus žmonės ėjo ne savo džiaugsmais pasidalinti...
- Ištisus metus mūsų skyriaus durų slenkstį nepertraukiamu srautu mynė socialinės paramos (ir vienkartinės, ir nuolatinės) ieškantys miesto gyventojai. Prieš šventes šis šurmulys dar labiau padidėjo. Dabar sujudo visi - kalėdinių dovanų ėmė reikalauti net ir tie, kurie visai neblogai gyvena, kuriems anksčiau lyg ir nieko netrūko. Deja, Socialinių reikalų skyriaus Kalėdų Senelis - toks pat varganas, kaip ir paramos prašytojai. Dovanėles (kam butelį aliejaus, kam dėžutę sausainių ar pakelį makaronų) jis dalins tik socialiai remtinų šeimų vaikams, socialinių darbuotojų lankomiems vienišiems ir visų pamirštiems seneliams. Didžiausi bėdžiai, benamiai, Kūčių vakarienę valgys nakvynės namuose.
- Atrodo, jog šiais metais jums bei jūsų kolegoms teko būti ne itin malonių akimirkų liudininkais...
- Pas mus niekada netrūksta ašarų - lyg kokiuose argentiniečių serialuose. Pastarosiomis dienomis eilės pradėdavo raitytis jau nuo šeštos valandos ryto. Kadangi santūrumu šie žmonės nepasižymi, nepavykdavo išvengti konfliktų ir netgi muštynių. Itin agresyviai elgėsi moterys - jei kas, tuoj kibdavo viena kitai į plaukus, imdavo tąsytis. Ir vien todėl, kad bandydavo tapti gudresnė ir lįsti be eilės... Kartais neužtekdavo net mūsų vyrų - šiems nepajėgus moteriškių išskirti reikėdavo kviestis į pagalbą policiją. Mums teko prisižiūrėti įvairių "vaizdelių"... Čia žmonės alpsta, griebiasi už širdies, lieja ašaras, jaunos mamytės krato klykiančius vaikus (nuo to jie ima dar garsiau rėkti), tačiau gavus socialinę pašalpą visi šie negalavimai akimirksniu išnyksta. Jaunesnės moterys tuoj pat traukia į senamiesčio kavinukes, vyrai - į "bromas" ir ten linksmai klegėdami ima tuštinti alaus butelius... Tiesa, negalima tvirtinti, jog visi socialinės paramos prašytojai elgėsi būtent taip. Vis dėlto dauguma jų - rimtai skurstantys ir didžiulius nepriteklius kenčiantys miesto gyventojai. Tačiau skaudžiausia būna tada, kuomet atlydėję savo paliegusius tėvus vaikai juos tiesiog numeta prie Socialinių reikalų skyriaus durų ir laukia, kada šie išeis su pašalpomis arba gaus kompensaciją dviejų aukštų namui, kuriame... gyvena tie patys vaikai. Šie žmonės net nesugeba tėvams sutvarkyti reikiamų dokumentų... Ne mažesnis pyktis ima pamačius iš mersedesų išlipusias moteris, kurios ateina pašalpų. Paklausus, ar iš tiesų tos išmokos joms taip reikalingos, moteriškaitės puola aiškinti, kas jas pavežė kaimynas. Visų įtikinėjimai nuobodžiai panašūs... Žodžiu, geras režisierius, dažniau čia pasisukiojęs, galėtų sukurti neblogą serialą, kurį būtų galima pavadinti, pavyzdžiui, "Kauniečių spindesys ir skurdas"...
