Jeigu tikėsime pasakymu, kad naujus metus praleisi taip, kaip juos sutiksi, “Lietuvos ryto” komandos kelias 2004 m. turėtų būti rožėmis klotas. Metai ULEB taurės turnyre antradienį (01.06) pradėti įspūdinga pergale 103:56 prieš vieną tituluočiausių praeito dešimtmečio komandų Splito “Croatia insurance”.
Antra vertus, istorija jau parodė, kad Vilniaus ekipai lengvos pergalės pirmame etape nieko gero nežada.
Pirmą kartą šį sezoną “Lietuvos rytas” turėjo net keletą iššūkių, vertusių nerimauti dėl žaidimo kokybės ir netgi rezultato. Be R. Javtoko ir D. Simpkinso traumų, nerimą kėlė A. Lucaso sugrįžimas po atostogų. Per rungtynes su “Aukštaitija” matėme, kad šio krepšininko pertrauka nepaveikė teigiamai. O turint galvoje didžiulę A. Lucaso įtaką žaidimui, prasta jo forma galėjo išmušti komandą iš vėžių. Tačiau pasirodė, kad kroatų bėdos dar didesnės. Jų “centro” D. Pašaličiaus nebuvimas Splito ekipai ne mažesnis nuostolis nei R. Javtoko trauma vilniečiams.
Rungtynes bent iš dalies sugadino ir neleido išvysti atkaklesnės kovos vėlyvas kroatų atvykimas. Nors “Lietuvos rytas” ir šiaip stipresnė komanda, kelionės vargai tikrai atsiliepė. Ilgą laiką šiaip jau neblogai puolime žaidę kroatai nesugebėdavo pataikyti iš patogių padėčių, netgi iš po krepšio. Galų gale jie tenkinosi 17 iš 46 dvitaškių ir 4 iš 17 tritaškių. Vilniečiai su savo iššūkiais susitvarkė geriau.
S. Kuzminskas ir P. Čiukinas, aišku, nesugebėjo taip užlopyti skylių po krepšiais, kaip tai daro R. Javtokas. Puolime abu aukštaūgiai daugumą taškų irgi surinko jau paaiškėjus rungtynių baigčiai, nors galų gale tapo rezultatyviausiais komandos žaidėjais. Vis dėlto svarbiausia tai, kad kova po krepšiais buvo užtikrintai laimėta 37:28. Tiesa, dėkoti už tai reikia ne vien “centrams”. “Lietuvos rytas” pademonstravo puikią tarpusavio pagalbą ir daugelį kamuolių atkovodavo bendromis pastangomis. Prie S. Kuzminsko ir P. Čiukino nuopelnų reikia priskirti T. Smitho neutralizavimą. Amerikietis pelnė tik 5 taškus, o turint omenyje trumpą kroatų atsarginių suolelį ir D. Pašaličiaus nebuvimą, tai didele dalimi nulėmė rezultatą.
Iš atostogų grįžęs A. Lucasas kaip visada buvo aktyvus, tačiau gynyboje pasirodė bejėgis prieš C. McCantsą. Varžovų įžaidėjas palikdavo už nugaros mūsiškį keletu paprastų klaidinančių judesių. A. Lucasas jau ne pirmą kartą nesusitvarko gynyboje, todėl nenuostabu, kad įžaidėjo pozicijoje vis dažniau išbandomas aukštesnis ir geriau besiginantis M. Lukauskis. Laimei, C. McCantsas, kad ir koks vikrus būtų, yra ne tas įžaidėjas, kuris sutvarkytų itin jauną kroatų komandą.
Praeitais metais ne kartą tekdavo ilgai laukti pirmojo taiklaus vilniečių metimo iš toli. Pvz., rungtynėse Sopote jo sulaukėme tik antrojo kėlinio viduryje. Turbūt tai žinodami kroatai iš pradžių gynyboje išbandė zoną, kuri leido sustabdyti “Lietuvos ryto” prasiveržimus ir pirmauti. Lygus žaidimas ir vyko iki vilniečių tritaškių serijos. Tolimi metimai ne tik leido atsiplėšti, bet ir sukūrė papildomą erdvę baudos aikštelėje, kuria “Lietuvos rytas” puikiai pasinaudojo. Keletas prasiveržimų ir M. Goljovičiaus pacentravimas prieš C. McCantsą (kažkas naujo vilniečių repertuare!) galutinai įtvirtino persvarą ir toliau beliko sutvarkyti formalumus.
Prastas (švelniai tariant) varžovų pasiruošimas ir darnus vilniečių žaidimas nulėmė kaip reta triuškinančią persvarą. Šių rungtynių laukiau dar ir norėdamas pasižiūrėti į jaunuosius kroatų talentus. Nors kai kurie iš jų pademonstravo, kad po kelerių metų turėtų išaugti į puikius krepšininkus, bendras vaizdas nuvylė. Varžovų treneris J. Zdovcas po rungtynių taikliai pareiškė, kad “žaidėjai turėtų labiau gerbti save”. Tokios demoralizuotos komandos, kaip kroatų vakarykštėse rungtynėse, seniai neteko matyti.
Dovanėlę vilniečiams padarė ir “Cholet basket” krepšininkai, nugalėję Sopoto “Prokom trefl” 64:61. Tai leido sugrįžti į pirmą vietą. Tiesa, norint ją išlaikyti, reiks Prancūzijoje nugalėti tuos pačius Šolė krepšininkus. Dabar viskas bent jau pačių vilniečių, o ne lenkų (tai yra Sopote žaidžiančių lietuvių) rankose.
