Seniai pastebėjau, kad didelė krizė priverčia “Žalgirį” sužaisti vienas kitas rungtynes puikiai. Po to krizė atsinaujina. Ir taip dvejus su puse metų. Pernai kauniečiai sugebėjo sutriuškinti “Kinder”, o šiemet - “Maccabi” ir “Unicaja” (87:67). Kita tendencija - “Žalgiris” gali nugalėti bet kokias žvaigždes, jei jos nesudaro darnios komandos, tačiau neatsilaiko prieš tvarką.
Taip būdavo nuolat pralošinėjama Liublianos “Olimpia”, o prieš Kalėdas gautas antausis nuo “Lietuvos ryto”, komandos, kuri negali pasigirti žvaigždžių pertekliumi. “Unicaja” turi vieną stipriausių sudėčių grupėje, o gal ir visoje Eurolygoje. Kol kas tik žvaigždėmis ši komanda ir gali pasigirti. Ispanai turi tiek daug pavojingų ginklų, kad net patys nesugeba atsirinkti, kuriais naudotis. Varžovų blaškymasis vakar labai padėjo, nors negalima nepagirti ir pačių kauniečių.
Dvi pergalės prieš “Unicaja” rodo ispanus esant “Žalgiriui” palankia komanda. Kaip vieną to priežasčių įvardyčiau galingo “centro” nebuvimą. Vakar trys ispanų vidurio puolėjai kartu pelnė 7 taškus, o G. Einikis - 20. Ši norma jam gan įprasta, tačiau svarbiausia, kad šį kartą jisai ne tik stoviniavo netoli tritaškio linijos, kur kitose rungtynėse būdavo išstumiamas galingų oponentų, bet ir gan agresyviai darbavosi netoli krepšio. O turint tokį fenomenalų įžaidėją kaip E. Cota perdavimų jam ilgai nereikėjo laukti.
Apskritai agresyvumą galima vadinti vakarykščio “Žalgirio” vizitine kortele. A. Sireikos tvirtinimai, kad svarbiausia - gynyba, šį kartą įgijo realų pavidalą. Kauniečiai kiek rizikavo spausdamiesi arčiau krepšio ir leisdami dažnai atakuoti iš toli, tačiau rizika pasiteisino. Komanda gynėsi V. Ginevičiaus stiliumi. Daug pražangų, daug perimtų kamuolių ir nė minutės atokvėpio varžovams. Puolime agresyvumas irgi buvo varomoji jėga. Beveik visi stengėsi veržtis prie krepšio, o nesant galimybės mesti, atiduodavo kamuolį kiek atgal G. Einikiui.
Dar vienas pagerėjusį žaidimą objektyviai paaiškinantis veiksnys - trys sveiki “lengvieji” krašto puolėjai. Pirmą kartą Eurolygos varžybose M. Timinskas, S. Štombergas ir D. Šalenga žaidė kartu. Tai leido laisviau manevruoti sudėtimi ir kompensuoti blankų S. Štombergo žaidimą. Anksčiau šis puolėjas vis nesėkmingai bandydavo įsijausti į lyderio vaidmenį, o šį kartą daugiau stengėsi kovodamas dėl kamuolių ir asistuodamas komandos draugams. Netgi jo sugebėjimas greitai prasižengti dabar neturėtų tokių blogų padarinių kaip anksčiau. Taigi D. Šalengos išgijimas daug pakeitė komandos veidą.
“Žalgirio” žaidime išliko ir keletas neigiamų dalykų. Pirmiausia krito į akis tai, kad E. Cota vėl turėjo žaisti beveik visas rungtynes. A. Sireika laikosi nuostatos, kad V. Ginevičius gali žaisti tik atakuojančiu gynėju, o S. Kazevičius kol kas į aikštelę neleidžiamas. Lieka G. Gustas, kuris vakar labai operatyviai sugriovė komandos žaidimą. Per kelias jo buvimo aikštelėje minutes ispanai vos nepavijo kauniečių. A. Sireika turėtų paieškoti kitų variantų, kaip pakeisti E. Cota.
Kitas trūkumas - “Žalgiris” nustojo būti snaiperių komanda. Potencialiai snaiperių yra pakankamai, tačiau meta jie retai. Tai buvo matyti jau sezono pradžioje, o A. Sireikai vadovaujant reikalai nepakito. Keista, turint omenyje, kad Šiauliuose šio trenerio auklėtiniai dažnai naudojo tolimus metimus.
Nugalėti smagu. O nugalėti taip kaip vakar dar smagiau. “Žalgiriečiai” gali teigti, jog vėl įveikė žvaigždes. Tačiau kitą savaitę jų laukia tvirta, subalansuota “Olimpia” komanda. Prieš šiuos varžovus kauniečiai dar niekada nelaimėjo. Rungtynės Liublianoje parodys, ar vakar Kaune matėme šviesą tunelio gale, ar tik spragsėjimą žiebtuvėliu.
