Man atrodo, kad atsakymas jums jau aiškus. Tačiau kaip malonu tai girdėti: vis norisi dar kartą tai išgirsti, šį atsakymą įsiurbti į save ir juo svaigintis. Juk daugelis Lietuvoje yra vietinio genofondo dalis, pats savo indėlį įnešęs ar įnešiąs, o mes taip retai kuo nors didžiuojamės.
Ir kai šveicaras riečia nosį dėl savo šalies laikrodžių ir šokolado, olandas išdidžiai siūlo sūrio, o prancūzas stato ant stalo subrandinto vyno butelį ir pradeda vardyti žymius Prancūzijos kultūros veikėjus, galime išdidžiai atsikirsti rugiaplauke dangiaake šiaurės lygumų deive, teatleidžia man politkorektiškumas, priesagas praradusios kovotojos ir smalaplaukės smaragdinėmis akimis.
Keistenybę netiesiogiai pateikinėti antraštėje šviečiantį klausimą turi Lietuvos žurnalistai. Taikinys - įvairūs užsienio svečiai, tokie reti ir tokie brangūs. Pagal prigimtį žurnalistai yra uolūs nepatogių klausimų kurpėjai ir talentingi nuotaikos gadintojai, tačiau pristatydamas žymią ar įdomią asmenybę daug nepasišakosi: suraitys špygą ir eik toliau su kiekviena diena vis labiau nykstančių temų medžioti. Todėl pašnekovui reikia leisti at(iš)siskleisti, parodyti savo vidinį grožį ir susižavėjimą “Lietuvos gamta, Vilniaus senamiesčiu ir ypač gražiomis merginomis”. Išgirdęs šią citatą patiriu intensyvų deja vu jausmą, net galva svaigsta.
Aišku, rūpintojėliškam lietuviui kaip terapijos reikia šiltų žodžių, vingrių komplimentų, todėl jam norisi girdėti guodžiantį burtažodį “gražios merginos”. Verslo keliautojai, visokie padalinių vadai ir kiti kostiumuotieji desantai, prieš atvykdami į Lietuvą tikriausiai yra konsultuojami, kad patekę į keblią situaciją, pavyzdžiui, apiplėšimą ar kultūrinį nesusipratimą, iškart mestų “gražių merginų” kozirį. Štai žurnalo “Ekstra” žurnalistės kalbinti prekybos tinklo “Iki” vadovai žaidimo taisykles išmano puikiai: labiausiai juos Lietuvoje žavi “gražios moterys ir gamta”. Vokiečių baikeriai “Lietuvos žinioms” dėsto, kad jiems įspūdį daro “pirtis, cepelinai ir gražios merginos”. “Lietuvos ryto” priedui “Gyvenimo būdas” savo likimą pasakoja švedo ir lietuvės pora, susipažinusi internetu ir vėliau susituokusi. Vyras šneka: “Lietuvės yra žavesnės ir moteriškesnės nei švedės”. Ir taip toliau.
Kaip visi puikiai žinom, “visos moterys yra gražios”, netgi ir tos, kurių grožis neauga kartu su išgertų taurelių skaičiumi. Tačiau šis teiginys nedera su “gražiomis lietuvaitėmis”: jeigu visos moterys gražios, tai nėra reikalo girti lietuvaičių žavesio. O jeigu vis dėlto yra negražių moterų ir lietuvaitės yra gražios, kodėl žurnalistai atvykėlių neklausia tokio nuostabiai provokuojančio klausimo: “Nejaugi jūsų tautietės negražios?” arba: “Kurios yra negražios?”. Korektiškumas mus visus kada nors pražudys.
Lietuvaičių grožio ir jo apmąstymų problematikoje aktualus ne tik reliatyvumo klausimas, bet ir mandagumas, krikščioniškas kuklumas. Man (todėl sakau, kad ir daugeliui) teko ne kartą atsidurti “Ar tu mane gerbi?” situacijoje: gauruota ranka apkabina tavo sprandą, girtos akys bando surasti kol kas blaivias tavąsias, o šuldubulduojantis liežuvis taria tą auksinę frazę. Klausimo pasirodymo tikimybė tiesiogiai proporcinga jūsų svetimumui toje kompanijoje. Mano galva, teiravimasis apie lietuvaičių estetinę vertę yra tiesiog analogas provokacijai “Ar tu mane gerbi?”. Juk kieno ratuose sėdi, to ir giesmę giedi. Kaip tame sename animaciniame filme: “Kas mane pagirs, gaus saldainiuką!” (“Lietuvaitės yra visų gražiausios”, - sako kiškis piškis).
Mūsų tautietės, be abejo, net sirpsta girdėdamos tokias liaupses. Tačiau kažkodėl niekam neįdomus vyrų likimas. Arba mes, didingų karių palikuonys, esam visai neišvaizdūs, kaip tie kresni žemaitukai, arba atvykėlės moterys yra tiesiog mandagesnės už priešingos lyties kolegas, arba Lietuvos žurnalistai mano, kad tik vyrams rūpi potencialios partnerės. “Taip jums ir reikia, netašyti stuobriai, alaus maišai”, - girdžiu piktdžiugiškas replikas iš moterų pusės. Vyrai irgi turi jausmus, atsakau aš. Kad ir kaip uoliai juos slėptų.
Grožis yra galingas ginklas. Jis ne mirtinas, bet labai subtilus. Tad jeigu mūsiškės, gražios gėlės laukų, žavi svečius, kodėl to Lietuvai nepanaudojus nuožmioje pasaulinėje įvaizdžių kovoje? JAV, Olandija - laisvės šalys, Prancūzija - bohemos šalis, Skandinavija - racionalumo pavyzdys. O Lietuva galėtų būti grožio kraštas (su negražiais vyrais). Desperatiškai bet kur malonumo, grožio ir jaunystės ieškančiam Vakarų pasauliui, kur kas antrą prekę pristato apsinuoginusi gražuolė, būtų galima piršti, kad tik pas mus reklama tampa realybe. “Gražios mergos, pigus alus - nurauk sau stogą Lietuvoj” - šūkis škotų futbolo aistruoliams. “Mūsų bažnyčios gražios, bet merginos dar gražesnės. Ir nebijo blyksčių” - šūkis Tolimųjų Rytų turistams. “Patirk neemancipuotas gražuoles be antsvorio problemų” - šūkis amerikiečiams.
Rimti vyrai “Omni Laike” šneka (http://www.omni.lt/?rask$9359_84776$z_111184), kad mums patiems reikia atsakyti, kas esame ir kur einame. Čia taip pat būtų galima tautai skelbti, kad nors vakariečiai ir turtingesni, nors arabai daugiau naftos turi, o japonai robotus konstruoja, bet mūsų grožis gali pakeisti pasaulį, jis mūsų kraujyje ir genuose.
O aš pats manau, kad gražiausia mano mylimoji, ir prieš ją viskas nublanksta (vakar jai nepaskambinau).
