- Šiuo metu visi kalba apie nepilnamečių apsaugą, apie tai, jog negalima skelbti nusikaltimus padariusių paauglių pavardžių, gyvenamosios vietos bei kitų duomenų, tėvams draudžiama auklėti savo atžalas diržu, tačiau situacija blogėja, nepilnamečių nusikaltimai žiaurėja. Kaip manote, ar tokios priemonės padės sudrausminti paauglius? Ar, sekant Europa, neperlenkiama lazda? Gal geriau imti pavyzdį iš JAV, kur kai kuriose valstijose nepilnamečiams numatytos itin griežtos bausmės?
Arnoldas Pranevičius, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktorius:
- Tai joks lazdos perlenkimas. Jei kas nors vaikui davė į kailį, tai dar nereiškia, kad prieš jį vartojamas smurtas. Visa šio klausimo esmė slypi šeimos tarpusavio santykiuose. Jeigu sutuoktiniai pagarbiai elgiasi vienas su kitu, vaikų akivaizdoje nei barasi, nei mušasi, tai net ir griežtesnės auklėjimo priemonės nieko nesugadins (žinoma, nereikėtų vaiką paėmus už kojų trenkti į sieną). Vaikas turi suprasti, kad už blogą poelgį gali tekti kentėti. Tačiau nesakau, kad reikia smurtauti prieš vaikus. Dažniausiai paaugliai nueina klystkeliais, kuomet savo šeimoje negauna dėmesio ir šilumos. Tada šliejasi prie kitų, bėga į gatvę ir ieško žmonių, kurie tai suteikia. Na, o dėl žiniasklaidos... Manau, kad apie vaikų nusikaltimus nereikėtų rašyti - derėtų daugiau gvildenti šeimos problemas, ieškoti priežasčių... Galų gale pasižiūrėkime, ką rodo mūsų televizijos nuo septintos vakaro. Vieni tėvai savo atžaloms draudžia žiūrėti siaubo ir prievartos kupinas laidas, filmus, o kiti tam yra visiškai abejingi. Ir tada stebimės, iš kur vaikai tokie pikti ir žiaurūs... Yra gera patarlė: "Ką pasėjai, tą ir pjausi". Todėl ir stebimės, kai nupjovus nesubrandintus grūdus, iš jų iškepta duona būna neskani...
Gediminas Jankus, Kauno miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento direktorius:
- Mano nuomonė vienareikšmė - pastaruoju metu tiktai šnekam apie vaikų teises, o apie pareigas beveik neužsimename. Gi pirmiausia turi būti akcentuojama pareiga. Kiekviena šeima vaikų auklėjimo problemas sprendžia savaip - vieni griežčiau, kiti švelniau. Aišku, reikia vengti ir smurto, ir šiurkštumo, nes nuo to dažniausiai ir prasideda visi paauglių elgesio nukrypimai. Tačiau drausti įvairias, kad ir moralines, taip pat ir griežtesnes baudas, mano nuomone, yra netoliaregiška pozicija. Nes su kai kuriais paaugliais tikrai jau nesusikalbame... Iki teismo sprendimo nusikaltusių nepilnamečių pavardžių skelbti gal ir nereikėtų. Sakote, jog ir po teismo neleidžiama? Man tai - naujiena. Manau, kad apie nusikaltimus reikėtų kalbėti visu balsu ir aiškinti bei visus informuoti. Visa tai nutylėdami tarsi užmerktume akis, tarsi leistume suprasti, lyg nieko nevyksta... Kokios gi teisės pažeidžiamos? Juk nepilnamečiai pažeidinėja kitų - savo bendraamžių arba kaimynų, senukų teises. Bet apie tai negalvojama. Tad kokia tuomet nukentėjusiųjų, aukų pozicija, kas juos gina?.. O iš tiesų vyksta labai skaudūs procesai. Tiek Kaune, tiek kitose vietose vis iškyla tokių piktšašių arba, kaip aš vadinu, nebrendylų...
Birutė Vėsaitė, Seimo narė:
- Manau, kad fizinės bausmės nieko gero neduoda. Iš tikrųjų, tai ir žmogaus teisių, ir orumo pažeidimas (ir vaiko). Aš įžvelgiu didelę problemą, jog tėvai labai mažai laiko praleidžia su vaikais. Jie turi darbą, ilgai dirba (ypač mamos), o pagrindinis auklėjimas vis dėlto vyksta šeimoje. Buvimas Europoje (dabar priimta maksimali 48 valandų darbo savaitė) teikia tam tikrų perspektyvų, jog tėvai bus grąžinti į šeimą. Ir vaikams bus daugiau dėmesio... Aš savo vaiko niekad nebaudžiau ir visai dėl to nesigailiu, nes fizinės bausmės tik dar labiau skatina agresiją... Nusikaltimų aplinkybių aprašymas gali visiškai traumuoti žmones. Ypač tai skaudu aukoms... Juk nuo nepilnamečių dažniausiai nukenčia jų bendraamžiai...
