Mantas LIDEIKIS
Tikriausiai nedaug kam kyla abejonių, jog viena dažniausių priežasčių, kodėl mūsų šalies kaimuose anksčiau laiko į kapus atgula daugybė jaunų, stiprių, darbingo amžiaus vyrų - besaikis pomėgis vartoti stiprius alkoholinius gėrimus. Pastarieji tampa tarsi žibalu ugniai, kai prisimenamos kada nors patirtos nuoskaudos, buvusios ar tik numanomos vagystės, kiti nesutarimai, apie kuriuos šiaip jau gal ir neprisimintum. Deja, velnio lašai išplauna ir į paviršių iškelia visas nuosėdas. Lietuvoje tikriausiai nerasime kaimo, kuriame nebūtų nutikusi bent viena tokia istorija.
Lazdijų rajone, Šventežerio seniūnijoje, esantis Mikyčių kaimas neseniai taip pat išgyveno panašią tragediją. Praėjusios savaitės pradžioje čia žiauriai užmuštas to paties kaimo gyventojas Egidijus Gurskas (34 m.). Lazdijų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Juozo Lietuvninko duomenimis, žmogų nužudę prisipažino taip pat Mikyčiuose gyvenę 23 metų Tomas Daugvilas ir 26 metų Edmundas Šarkelis.
Užmuštojo motina Laimutė Ona Budrienė (56 m.) sako, jog per išgertuves pas jos sugyventinį Praną Straigį (49 m.) jiedu savo auką mirtinai sumušė manydami, jog E. Gurskas iš vieno jų namų galėjo būti pavogęs keletą puodų. (Beje, E. Gurskas buvo teistas už vagystę). Sūnaus lavoną su smurto žymėmis motina aptiko kitą rytą po bendrų išgertuvių.
Pasak tuos įvykius menančios L.Budrienės, savo mirties išvakarėse kitame Mikyčių kaimo pakraštyje vienas gyvenęs Egidijus atėjo į jos sugyventinio Prano namus nešinas 4 buteliais degtinės. Anot moteriškės, sūnus norėjo ją pasveikinti su artėjančiu gimtadieniu, kuris, tiesą sakant, turėjo būti švenčiamas dar ne taip ir greitai - vasario 8-ąją. Susėdus prie stalo, netrukus pro niekuomet nerakinamas trobos duris įžengė ir kaimynystėje gyvenantys T. Daugvilas ir E. Šarkelis.
Žuvusiojo motina pasakojo, jog šiedu vyrukai ir jos sūnus nebuvo geri draugai, todėl jų susitikimas nebuvo suplanuotas. Abu atėjusieji ir anksčiau lankydavosi Prano pirkioje, čia su gerokai už save vyresniais šeimininkais išgerdavo. Taip kiek netikėtai tą vakarą susibūrusi kompanija sėdo prie atsineštų butelių. Po kiek laiko abu sugyventiniai, nebepakėlę didesnio kiekio degtinės, nuėjo į gretimą kambarį miegoti, o jaunuoliai dar liko prie svaigalų.
Kas toliau vyko tarp jų, nei P. Straigis, nei L.O. Budrienė sako nežinantys. Naktį Laimutę Oną lyg ir buvo prižadinęs stiprus bildesys prieškambaryje, tarsi kas stipriai daužytųsi. Moteriai net pasigirdo, kas sūnus keletą kartų garsiai surikęs "Mama!" Tačiau ji prisipažįsta buvusi pernelyg apsunkusi, kad galėtų pakilti iš lovos ir nueiti pasižiūrėti, kas ten vyksta.
Ryte prasiblaiviusi ir nuėjusi į prieškambarį, vakarykščių svečių neberado, tik kampe ant grindų gulėjo Egidijus. Moteriškė iš karto net nepamaniusi, kad galėjo nutikti kažkas negero, galvojo - paprasčiausiai girtas miega. Tik pajudinusi jį suvokė, kad vaikinas jau atšalęs ir pradėjęs stingti, tuomet ir pamatė aplinkui jį pritekėjus kraujo. Supratę, kad Egidijus nebegyvas, abu sugyventiniai apie tai pranešė policijai.
Į Mikyčių kaimą Egidijus su savo motina persikraustė maždaug prieš dešimtį metų. L. Budrienė pasakojo, jog prieš tai jų šeima gyvenusi Alytuje, tačiau nepajėgė išlaikyti ten turėto būsto, jį pardavė ir įsigijo seną sodyba šiame kaime. Netrukus L. Budrienė susipažino su invalidu P. Straigiu ir, kaip sakoma, sumetė su juo skudurus. Sūnus liko gyventi vienas, tačiau kartais moteriškė grįždavo ir vėl kurį laiką gyvendavo su sūnumi.
Artimiausi E.Gursko kaimynai - pensininkai Jonas Piliackas ir Anelė Pavasarienė. Pasak jų, nors ir išgerdavo, Egidijus nebuvo blogas vaikinas. Šiems kaimynams jaunuolis daug padėdavo jų nedideliuose ūkiuose. J. Piliackas teigia, jog tragiškai žuvus Egidijui, jis nebeteko didžiausio talkininko ir, ko gero, nebesugebės toliau ūkininkauti.
Su savo tikru sūnumi jau daug metų nebendraujantis vyriškis ypač artimai buvo susibičiuliavęs su kaimynystėje įsikūrusiu Egidijumi. Sekmadienį, dieną prieš mirtį, Egidijus taip pat talkino kaimynui, jiedu parsivežė grūdų. Už šį darbą Jonas Egidijui pasiūlęs dvidešimt litų, tačiau tas sutikęs paimti tik dešimt. Vyriškis teigė, jog vaikinas visuomet taip elgdavosi - padėdavo savęs negailėdamas, o užmokesčio didelio neprašydavo. Panašios pagalbos sulaukdavo ir vieniša savo sodyboje gyvenanti A. Pavasarienė.
Paskutinį kartą gyvą Egidijų J.Piliackas matė kitą dieną. Pasak jo, pirmadienį Egidijus skubėjo į kaimą ir trumpai susitikę kaimynai šnektelėjo. Egidijus pasakė skubąs į medicinos punktą parnešti A. Pavasarienei vaistų nuo kraujo spaudimo. Tai buvo paskutinis jiedviejų pokalbis, o po dienos kaimą apskriejo žinia apie vaikino mirtį.
