Ar kunigai gali nusikalsti?
Paskutinę šios vasaros dieną policija sulaikė ir dviem paroms į areštinę uždarė skandalingais poelgiais pagarsėjusį kunigą Vytautą Kurtinaitį. Daugelis iš mūsų apie šį sielų ganytoją sužinojo pernai, kuomet Pociūnėliuose (Radviliškio r.) jis išgriovė šimtamečius bažnyčios šventoriaus vartus. Šįkart Kriukų (Joniškio r.) parapijos klebonas pateko į žymiai nemalonesnę situaciją - jis įtariamas įvairių bažnytinių vertybių - kryžių, varpų, paveikslų - vagyste. Ši žinia - tikras akibrokštas visiems tikintiesiems. "Akistata" klausia: kaip galima vertinti šį įvykį? Ar jis nepakeitė požiūrio į bažnyčią ir į jos tarnus?
Bronė Impolienė, Kriukų seniūnijos (Joniškio r.) seniūnė:
- Kriukai - nedidelis miestelis, iki šiol turėjęs tikrai nedaug bažnytinių vertybių, todėl jei kunigas kažkokiu būdu prisidėjo prie to, jog jos visai dingtų, - labai skaudu. Tai smūgis, tai didžiulis skausmas ne tik mūsų miestelio, bet ir visos Kriukų seniūnijos, viso rajono žmonėms. 1993 metais per audrą buvo gana stipriai apgriauta mūsų bažnyčia. Iškart po to dingo visos joje buvusios vertybės (neaišku, ar jos buvo pavogtos, ar šiaip išnešiotos, išmėtytos). Manau, jog galbūt taip atsitiko todėl, kad jos nebuvo tinkamai saugomos, niekas jomis deramai nepasirūpino... Reikėjo visa tai inventorizuoti, suskaičiuoti, surašyti ir specialiai šiam tikslui sukurta komisija tą turtą turėjo perduoti iš vieno į kito klebono rankas. Juk viskas buvo užgyventa visų mūsų žmonių... Kunigas V. Kurtinaitis atvyko į Kriukus praėjusiais metais. Ir net sunku pasakyti, kada buvo pasigesta to dingusio turto. Manau, kad tai jau kriminalistų darbas - jie turėtų viską išsiaiškinti. Beje, galiu pasakyti, jog kokiomis nors keistenybėmis kunigas čia nepasižymėjo. Per tą laiką jis sugebėjo kiekvienam žmogui pasakyti gerą žodį, paglostyti, atkreipti dėmesį, pabendrauti neišskirdamas nei vaikų, nei senelių. Žmonėms tai labai daug ką reiškia, todėl jie nenori tikėti, kad kunigas kaltas.
Donatas Glodenis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Religijų reikalų tarnybos vyresnysis specialistas:
- Net nežinau, ar čia derėtų reikšti savo nuomonę, tačiau kaip žmogus galiu atsakyti, jog tai nėra labai jau netikėta. Juk žmonės labai dažnai apkaltinami ir teisingai, ir neteisingai, nepaisant nei jų pareigų, nei socialinės padėties... Tačiau jeigu dvasininkas iš tiesų būtų padaręs kažką tokio, tai nesveikintinas dalykas. Savaime suprantama, taip elgtis nedera... Nežinau, ar reikėtų iš kunigų reikalauti daug daugiau - manau, kad kaip ir iš kiekvieno žmogaus (to paties - sąžiningumo, padorumo ir t. t.). Be abejo, yra požiūris, jog žmogus, prisiėmęs tam tikrus dvasininko įsipareigojimus, pats žymiai aukščiau iškelia sau kartelę...
Irena Valiukienė, Kriukų vidurinės mokyklos darbuotoja:
- Kunigas man - toks pat žmogus kaip ir visi, o tarp mūsų juk irgi visokių pasitaiko. O kalbant konkrečiai apie šį atvejį, galiu pasakyti, jog kol nėra akivaizdžių, tikrais faktais paremtų įrodymų (nesvarbu, kas įtariamas - ar kunigas, ar paprastas kaimo žmogelis), bet kokią nuomonę pasilieku sau. Nes kalbos, įtarinėjimai - dar ne viskas... Na, bet jei įtarimai pasitvirtintų - būtų negražu. Yra tikinčių, yra netikinčių žmonių kategorijos. Jei žmogus nelabai tikintis - jo akyse kunigas neturi labai didelio autoriteto, todėl manau, kad konkrečiu atveju didžiausia skriauda yra tikintiesiems, ypač - garbaus amžiaus... Kiekvienoje parapijoje yra žmonių, kurie labai gerbia savo kleboną ir nenori susitaikyti su mintimi, kad jis galėjo padaryti ką nors blogo. O reziumuodamas galiu tiktai pridurti, jog asmeniškai man klebonas V. Kurtinaitis tikrai nieko blogo per tuos metus nepadarė...
Žydrūnas Paulauskas, Krakių (Kėdainių r.) klebonas:
- Kaip ir kiekvienam žmogui, taip ir kunigui turi būti taikoma nekaltumo prezumpcija. Reikėtų leisti žmogui gintis. Žvelgdamas iš bažnytinio taško noriu pasakyti, jog perimdamas parapiją klebonas turi priimti bažnyčios turtą ir tas turtas turėtų būti inventorizuotas. Pavyzdžiui, jeigu aš tų daiktų neperėmiau - vadinasi, už juos atsakyti negaliu ir esu atsakingas tik už tai, ką priėmiau. Jeigu kas nors ateis po metų ir paklaus, kur dingo vienas ar kitas prieš dešimt metų buvęs daiktas, atleiskit, negalėčiau nieko paaiškinti... O pats faktas, jog įtariamas kunigas, nemanau, kad galėtų turėti įtakos bažnyčiai, nes ją sudaro ir tikintieji, ir kunigai, todėl gali atsitikti visokių dalykų. Mes, kaip kunigai, stengiamės įstatymų laikytis, o ne vertinti kitų žmonių poelgius... Mums svarbu, kad išsilaikytų kunigiška brolystė...
R. PEČELIŪNIENĖ
