Mantas Lideikis
Šį mėnesį sukako 597 metai nuo tos dienos, kai 1410-ųjų liepos 15-ąją visą Europą sukrėtė pragaištingas Kryžiuočių ordinui Žalgirio mūšis. Tai vienas didžiausių, sėkmingiausių ir garsiausių mūšių per visą Lietuvos istoriją. Žinoma, yra ir tokių, kurie tą mūšį norėtų pamiršti, yra ir tokių, kurie nuopelnus ir po šiai dienai lenkams priskiria. O vis dėlto tai buvo mūsų pergalė. Ne veltui juk šiandien tiek Žalgirį menančių simbolių turime.
Bet ne tik Žalgiris verčia lietuvius prisiminti kadaise buvusią tokią didingą praeitį. Dabar mūsų valstybė maža, bet anais laikais jos sienos siekė netgi juodąją Jūrą, jai lenkėsi dabar didžioji Maskva. Stiprūs žmonės čia gyveno ir mokėjo ginti savo kraštą - kalavijais ir kirviais pakasydavo ne vieno atėjūno sprandą.
Palei Nemuną, nuo Kauno link Jurbarko, jau XIII amžiuje buvo pastatyta gynybinių pilių sistema. Važiuojant plentu Kaunas - Jurbarkas tai ir dabar nesunku pastebėti. Labai tolygiai, vienodais atstumais, beveik kas dešimtį kilometrų ant Nemuno kranto stūkso piliakalniai. Ir vis tai žinomi vardai - Vilkija, Seredžius, Veliuona, Raudonė, Vytėnai. Pilių, tiesa, ne daug kur belikę - vieni tik, likučiai. Vienos kadaise jau sugriautos buvo, kitas laikas po truputį suardė.
Manoma, jog šiose buvusiose pilyse gali ilsėtis didžiųjų Lietuvos kunigaikščių kaulai. Štai Veliuonoje, šalia Pilies kalno, stūkso Gedimino piliakalnis. Nors ir nepatvirtinta, bet kalbama, jog čia gali būti užkasti mūšyje žuvusio didžiojo kunigaikščio Gedimino palaikai.
Panemunės pilis (dar vadinama Vytėnų arba Gelgaudų pilimi) irgi slepia nemažai įdomių paslapčių. Pati mūrinė pilis, kurios fragmentų yra išlikę ir po šiai dienai, kaip manoma, pradėta statyti apie 1604 metus. Anuomet pilis buvusi itin gražiai sutvarkyta, čia įrengti penki kaskadiniai tvenkiniai, prie jų kadaise stovėjo vandens malūnai.
Netoli šios pilies buvo supilti du pilkapiai - vienas didesnis, kitas mažesnis. Šiandien niekas nežino, kas tuos pilkapius ir kam pylė. Tačiau žmonių lūpose tebegyva legenda, jog šie pilkapiai supilti kunigaikščio Vytenio šeimai - juose palaidotas jis pats ir jo žmona.
Tuo įsitikinęs ir čia pat gyvenantis šiuolaikinis Vytenis. Bent jau tokiu vardu prisistato papily sutiktas vytėniškis. Vyras, tiesa, ginkluotas ne kalaviju, bet jau kiek aptuštintu "bambaliu". Alus ir senovėje, ir dabar buvo mėgstamas gėrimas, tad kas čia stebėtino, kad pilėnas taip pat nevengia alumi sielą pataurinti. "Žinai, - sako jis be jokių "labas" ar "kas tu toks", - jei Žalgirio mūšio metu nebūtų lietuviai alaus gėrę, tikriausiai būtų prakišę". Ir čia pat paaiškina, jog švenčia būtent šią datą - lietuvių pergalę tame mūšyje. "Smagiai mes ten jiems sprandų prisukinėjome!" - džiaugiasi pašnekovas, tarsi pats tik vakar būtų atšipusį tame mūšyje kalaviją ant sienos pasikabinęs.
Įdomu pasidaro - kuo gi čia dėtas alus ir pergalės? Bet Vytenis, regis, turi savo paaiškinimą: "Matai, - sako jis, - kokie mūsų vyrai ąžuolai užauga. O žinai - kodėl? Todėl, kad tėvai vaikus gamindami alaus išgerti nevengia, o aluje juk - mielės. Tai ir auga mūrai lietuviai kaip ant mielių".
Šimts pypkių, imi ir pagalvoji - o gal tikrai? Ne veltui juk mus vienija alus ir pergalės. Gal iš tiesų teisus šis Vytenis, prie kunigaikščio Vytenio pilkapio sutiktas. Juk tiek mūsų šaunių vyrų kaip ir kadaise patraukė Europos užkariauti.
Tik šį kartą mūsiškiai ne kalavijais ir kovos kirviais, o kitokiais ginklais ginkluoti - kas beisbolo lazda, kas pistoletu, o kas paprasčiausiu gudrumu ir apsukrumu. Ir skina pergales Europoje, vienijami alaus...
