Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolės centru praeinantys pėstieji dažnai priversti akis į akį susitikti su išmaldos nuolat prašančia moterimi, kuri dar iki momento, kai į jos saują bus įdėta viena kita moneta, nuolankiu balsu spėja paaiškinti, kas jai nutikę. "Etatiniai vaikščiotojai" prašytojos pagaili jau retai, nes nebetiki, kad varguolę kasdien ištinka vis nauja bėda. Tie žmonės, kurie elgetos kelyje atsiduria pirmą kartą, dažniausiai ne tik sušelpia, bet ir išklauso, užjaučia, negaili patarimų, pakeiksnoja "nežinia kur žiūrinčią" miesto valdžią.
Daivai - 41-eri. Ji kilusi iš vieno Marijampolės savivaldybės kaimo. Šią moterį pažįstantieji sako, kad kadaise ji buvusi graži ir patraukli. Turėjusi ne vieną vyrą. Galbūt todėl gyvenimo kasdienybė per keliolika metų nurideno žavią ir lengvabūdę būtybę į gyvenimo "patvorį".
- Nors ji man artima, tačiau negaliu slėpti, kad Daiva - pirmos klasės melagė ir gera artistė, - sakė giminyste su elgeta negalinti pasididžiuoti panašaus amžiaus jos giminaitė. - Kai tik pradėjo elgetauti, nuolat "sirgdavo" jos dukrelė - esą net vaistams neturinti, nes neva ką tik atleista iš darbo. Toliau buvo dar visokių melų. Žodžiu, jos kasdienybė - tai nesibaigiantis Aprilius!
Kurį laiką Daiva vaikščiodavo gatvėmis sugipsuota koja. Sunkiai savo kūną nešančios varganos moters pasigailėdavo ne vienas praeivis. Daiva pasakodavo tapusi eismo nelaimės auka. Jos artimųjų teigimu, iš tiesų jokios avarijos nebuvo - girta benamė koją susilaužė griūdama. Būtų galėjusi net invalidumo grupę gauti, tačiau niekur neskubėjo, niekuo nesidomėjo, nes būti luošai jai buvo privalumas, net būtinybė.
Pernykštį spalį Daiva praeivius graudino nauja "giesmele" - esanti penktąjį mėnesį nėščia! Jautresniems ir kantresniems geradariams moteris "atskleisdavo" žinanti, kas būsimo kūdikio tėvas, bet susigraudindavo prisipažindama, kad vaikelio užauginti ji negalėsianti. Moteris ašarodavo pasakodama, kad neturi nei namų, nei artimųjų, kurie jai padėtų. Tokia "išpažintis" dažniausiai būdavo neblogai "parduota" - besilaukiančios, pilvą nuolat besiglostančios elgetos saujoje atsidurdavo ne centai, o litai. Benamės, būsimos mamytės, likimu tuokart greitai susirūpino Vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) darbuotojai, visuomeninių organizacijų atstovai. Jau buvo planuojama sausio pabaigoje "gaudyti" Daivą, kad nepagimdytų kokiame nors apleistame pastate ir nenumarintų mažylio, tačiau... kūdikėlis negimęs iki šiol! Nerūpestingą moterį, kuri kartą jau praradusi motinystės teises, gerai pažįstantys VTAS darbuotojai linkę manyti, kad "išpažintis" apie nėštumą tebuvo gerai apgalvotas naujas Daivos triukas, padėjęs jai sugraudinti daugiau patiklių žmonių.
Lygiai taip pat linkę manyti ir Daivos artimi giminaičiai. Jie puikiai mena, kaip prieš pustrečių metų Daiva elgetaudavo "marindama" neva sunkiai sergantį savo tėvą, kuris tuo metu sveikas sau vaikščiodavo po namų kiemą. Paskui buvo kelių dienų "etapas", kai melagė tėvą "laidojo" - tai itin graudindavo elgetų nesišalinančius žmones. Galiausiai, praėjusių metų rudenį, Daivos tėvas iš tiesų mirė, tačiau gailestingoji duktė, gerokai anksčiau susirinkusi "laidojimo pašalpą", net į laidotuves neatvyko...
- Kiek ji mums primelavusi, kiek įskaudinusi ir nuvylusi, niekas nepatikėtų, - guodėsi Daivos artimieji. - Kiek mes jėgų atidavėme bandydami ją išgydyti, atpratinti nuo alkoholio, bet viskas veltui. Tekę net surištą palaikyti, bet ji išsinarpliodavo, pabėgdavo ir "užgerdavo" visą savaitę...
Kokius savo "vargelius" toliau skaičiuos benamė elgeta, žino tik ji pati. Pastaruoju metu moteris, visada neblaivi ir visada sumuštu, sutinusiu veidu, dažniausiai šmirinėja aplinkui kelis Marijampolėje esančius prekybos centrus. Po pietų ją, įsitaisiusią ant suolo kaip nuosavoje lovoje, neretai galima pamatyti vienoje autobusų stotelėje, kurią dengia stiklinis gaubtas. Po nosimi kažką neaiškiai marmanti Daiva, paraginta eiti, kad nesušaltų, ramiai nusišypso ir... atsigula miegoti toliau. Net policijos pareigūnai abejingi nepiktybinei miesto "pažibai", ne kartą tapusiai nepilnamečių chuliganų auka.
- Kas gali mane vaikyti, jeigu aš niekam nieko blogo nedarau? - stebėjosi užkalbinta Daiva. - Šitos mėlynės ant veido - nuo avarijos! Anąkart ėjau su draugu per gatvę - mus partrenkė. Bet policijos ir greitosios nekvietė. Nuvilko ant šaligatvio ir pasišalino. O mėlynės mums ant veido liko.
Daiva neslėpė nė dienos negalinti be alkoholio. Jos teigimu, prisielgetavusi litą kitą, tuoj eina į jai žinomą "tašką", už vieną litą nusiperka pusę stiklinės pilstuko ir vienu mauku dozę nuryja (šitaip - keturis penkis kartus per dieną). Tada ji "pasikrovusi" vėl gali keliauti toliau - tada ir naujos fantazijos gimsta elgetaujančios benamės, ieškančios, kas praris jos melo kabliuką, kas "nupirks" jos melą, mintyse...
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Daiva "maitina" praeivius melu, o šie ją - šelpiamais centais ir litais
