Žvarboką rudens dieną nuėjau į turgų. Pavaikščiojau, nusipirkau, kas reikalinga, ir jau pasukau išėjimo link, tik staiga nežinia iš kur čigonas "prilipo". Pirk, girdi, striukę: nebrangi, patogi, praktiška, šilta.
Na, mano paltelis, tiesą sakant, tikrai nekaip atrodė. Gal dešimtmetį tarnavęs, ir apsitrynęs, ir suplyšusiomis kišenėmis. Pamaniau, gal ir neblogai būtų pasikeisti jį ta patogia, nebrangia ir šilta čigono siūloma striuke. Įkišau ranką kišenėn, išsitraukiau pinigus norėdamas suskaičiuoti, ar pakaks jų naujajam pirkiniui. Suskaičiavęs vėl įkišau pinigus kišenėn. O čigonui, pinigus išvydus, akys tik suapvalėjo ir jis dar primygtiniau ėmė siūlyti striukę.
- Nagi pasimatuok, apsirenk. Pamatysi, nusivilkti nenorėsi. Kaip tik tokio dydžio, koks tau reikalingas.
Na, nusivilkau savo seną paltą ir padaviau jį čigonui palaikyti, o pats pradėjau matuotis naująją striukę. Kai tik pakėliau galvą ketindamas su čigonu dar pasiderėti, šio jau ir pėdos buvo ataušusios. Jis, vos paėmęs į rankas mano paltą, sugebėjo tarsi skradžiai žemę prasmegti.
Visa tai matę turgaus prekeiviai ir pirkėjai palaikė mane tikrų tikriausiu idiotu. Tik vieni užjaučiamai linksėjo galvomis, kiti tiesiai šviesiai į akis rėžė, koks gi kvailys galėtų taip neapgalvotai pasielgti.
Bet man buvo linksma. Jau minėjau, kad paltas buvo senas ir suplyšusiomis kišenėm, tad aš tik imitavau, kad pinigus deduosi į kišenę. Iš tikrųjų pinigai per kiaurą kišenę "nukeliavo" į saugią ir patikimą kelnių kišenę.
Tad čigonas veltui iš anksto apsidžiaugė pamanęs, kad nugvelbė paltą su nemenka pinigų suma.
