Ši istorija nutiko beveik prieš dvi dešimtis metų, tačiau man tai buvo pamoka visam gyvenimui. Tada su savo būsima žmona Jule mokiausi institute. Beje, man labiau patiko studentauti nei studijuoti, tad artėjant pavasario sesijai galėjau būti pašalintas iš instituto. Tais laikais tarp studentų buvo labai populiarus pigus portveinas ir mes su draugais kone kasdien jį gurkšnodavome. Julė bandė mane atvesti į protą ir vis pakišdavo brošiūrų apie tai, jog dažnas mano mėgstamo gėrimėlio vartojimas nepaprastai žaloja sveikatą - nuo jo aš galįs apakti arba, dar daugiau, tapti impotentu. Aš, aišku, tik pasijuokdavau iš tokių "pamokslų", tačiau Julė rankų nenuleido. Ir štai kartą bendrabutyje šventėme kažkieno gimtadienį. O kadangi į gimtadienio šventę atėjau po bemiegės nakties (mat visą naktį su draugais lošėme kortomis), tai užteko stiklinaitės portveino ir mane taip suėmė miegas, jog palikęs svečius nuėjau į kitą kambarį (kuriame gyveno Julė su draugėmis), atsiguliau į lovą ir užmigau. Prabundu - tamsu. Taip tamsu, kad, kaip žmonės sako, nors pirštu į akį durk. Atsisėdau lovoje, dairausi aplinkui, stengdamasis nors ką nors įžiūrėti. Veltui. Ir staiga, visai greta išgirstu Julės ir jos draugių balsus: "Dvi šešiaakės!" - "Septynakė ir aštuonakė" - "Dar septynakė" - "Valetas" - "Mušta"... Suprantu, jog merginos visai čia pat kortomis lošia "durnių", bet aš nieko nematau! O čia dar Julės balsas: "O, ir mano brangiausiasis pabudo! Ateik pas mus, lošime keturiese!"
Dabar gal ir juokinga, bet tada, prisimenu, galvoje plykstelėjo mintis: "Viskas! Nejaugi iš tikrųjų apakau?" Ir paskui: "O kaip su potencija?" Šaltas prakaitas išpylė nugarą, krūtinę, kaktą, net drebėti iš baimės pradėjau. Ir staiga... įsijungia šviesa. Pamatau prie durų, ant elektros jungiklio, dar tebelaikančią ranką Julę. Ir tada - merginų juokas...
Pasirodo, taip Julė sumanė mane atpratinti ne tik nuo portveino, bet ir nuo kitokių alkoholinių gėrimų. Tai ji su draugėmis antklodėmis aklinai uždangstė langą ir duris, išjungė šviesą ir, susėdusios tamsoje, suvaidino, kad lošia kortomis.
Ką gi, pamoka išėjo į naudą: nusprendžiau, jog pagėriau ir gana! Be to, pasistengiau ir visai neblogais pažymiais išlaikiau sesiją. Tačiau dar ir dabar, praėjus tiek metų, jei tik nepastebiu naujos suknelės, batelių ar šukuosenos, Julė tuoj klausia: "Gal apakai ar ką?"
