Stasys VARNECKAS
- Ko toks rūškanas? - klausia sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis vienkiemio ūkininką Vacį. Buvo antra diena po Joninių. - Gal paparčio žiedo neradai? - Bala nematė to žiedo, - atsiliepė Vacys. - Svarbesnių dalykų nutiko... Žodis po žodžio - išsišnekėjo sodiečiai. Vacys pasakojo, o Banaitis linkčiojo galvą, tarsi patvirtindamas, kad klausosi itin atidžiai. - Joninių išvakarėse, - dėstė ūkininkas, - kaip ir priklauso tikram lietuviui, savo žalmarges išpuošiau jonažolių vainikais, o vakarop suginiau tvartan. Negi paliksi lauke, kad raganos išmelžtų, pieną atimtų. Ant durų pakabinau spyną, rakto skylutę užkimšiau devyniom žolelėm. Na, o duris išdabinau šermukšnių šakomis ir dilgėlėmis. - O kodėl šermukšnių? O kam tos dilgėlės? - ėmė teirautis Banaitis. - Aš esu mokslo žmogus, tokių buitiškų dalykų nežinau. - Būtinai šermukšnių! - puolė aiškinti Vacys, džiaugdamasis, kad gali net sodžiaus intelektualą apšviesti. - Ogi todėl, kad raganos ir visokios laumės, norėdamos patekti tvartan, privalo pirma suskaičiuoti šermukšnio lapelius. Tie lapeliai maži - kol suskaičiuoja ir gaidys užgieda. O dilgėlės, mokytojau, tik dėl viso pikto. Labai jau nemėgsta raganų blauzdos tų dilgėlių. Kaip darėsi aišku iš pasakojimo, ėmęsis tokių saugumo priemonių, ūkininkas Vacys nusiprausė ir išėjo jaunimo pasižiūrėti, su senukais jaunas dienas prisiminti. Namo grįžo jau švintant. Mato - ant durų ir šermukšniai, ir dilgėlių puokštės. Ir spyna su visom devyniom žolelėm nepaliesta. Tačiau žvilgtelėjo Vacys į langelį ir tvėrėsi už galvos. Langelis buvo praviras. Puolė vidun - ogi visos žalmargės stovi, galvas nunertusios, o jų tešmenys prie pilvų priskrudę - tušti kaip balionai. Abejonių nebuvo: raganos sulindo pro langelį, visus tešmenis ištraiškė ir apkerėjo. Dabar pieno visus metus nelauk. Gaila Banaičiui vargšo ūkininko. Kaimo žmonės žino, ką reiškia likti be pieno. Nei tau varškės, nei sviesto, nei pinigo. Labai nelinksma likti be pieno. - Aš, Vacy, nusprendžiau tau padėti. Pagalvojau ir prisiminiau, kaip tuos raganų burtus niekais paversti, - labai rimtai, nė kiek nesišypsodamas tarė Banaitis. - Anais laikais tai buvo daroma gana dažnai. - Aš tamstai sūrį su kmynais suslėgsiu, - pažadėjo Vacys. - Aš tamstai nieko nepagailėsiu. Kaipgi tai buvo daroma? - Ogi labai paprastai. Jeigu nukentėjai per Jonines, atsigauk per Petrines. Tu, Vacy, Petrinių naktį nepagailėk savo žalmargėms daugiau šėko, nusirenk nuogai ir tris kartus apibėk tvartą. Žinoma, tempdamas šermukšnio šaką. Visi burtai dings, visos raganos išlakstys. - O kodėl jos išlakstys? - nesupranta vienkiemio ūkininkas. - Ogi tave nuogą pamatys! Su tokiu, sakys, prasidėti neverta...
