Jonas STRAŠINSKIS
Dar niekada gyvenime nebuvo tokio didelio skirtumo tarp vaikų ir tėvų, kaip dabar. Pagal jų išprusimą mes, tėvai, esame atsilikę šimtą metų. O gal ir daugiau. Kai buvome tokio amžiaus kaip dabartiniai vaikai, neišmanėme nė dešimtosios dalies to, ką jie žino dabar. Mums tada ir vaikus gandrai atnešdavo, ir Kalėdų Senelis buvo tikras, ir t. t., ir t. t. Vienu žodžiu, viskas buvo kitaip.
Dabar mūsų vaikai televizijos, spaudos dėka kas valandą, kas minutę vis tobulėja, vis gudrėja. Mums, tėvams, su jais susilyginti neįmanoma.
Tai aš pastebėjau vieną vakarą žiūrėdamas naują televizijos laidą "Akvariumas". Kai tik mūsų sūnus įsispitrijo į tą ekraną, tuoj manęs paklausė:
- Tėveli, ką jie ten daro?
Ką aš jam turėjau atsakyti? Savaime aišku, tik pedagogiškai:
- Matai, vaikeli, čia rodo pasaką, kaip senelis su senele ropę rovė.
Jis palingavo galvą:
- Aha!
Po kiek laiko jis vėl manęs klausia:
- O kodėl jie išvien vis linguoja ir tursuoja?
Aš jam pasakiau, jog ropę sunku išrauti, tai jie pasilinguodami rauna, kad būtų lengviau.
- Aha! - vėl pasakė Saulius.
Paskui jam vėl buvo neaišku:
- O kodėl jie visai nuogi?
Aš jam vėl turėjau ilgai aiškinti, kad ropes rauti - sunkus darbas. Jie sušilo, supluko, tai ir nusirengė.
- Aha! - vėl patvirtino manasis.
Paskui, kai laida pasibaigė, Saulius man sako:
- Tu, tėveli, visai nesupranti tos naujos televizijos laidos. Juk čia buvo visai ne pasaka, o tikrovė. Ir rodė ne senelį ir senelę, o bernelį su mergele. Tik jie tą ropę ne rovė, o sodino. Ir turseno, lingavo, kad ją giliau įsodintų. Nusimetė drabužius, kad jų nesuterliotų. Tai dabar aš nesuvokiu, kad tu, tėveli, suaugęs žmogus ir nesupranti tokių paprastų dalykų, kurie mums, vaikams, jau seniai aiškūs ir gerai žinomi.
